lt
en

Džiokeris

Muzikinė drama

Šiuolaikinės operos kryptimi besidairanti jaunų kūrėjų komanda, 2008 m. sukūrusi monospektaklį-operą „Izadora“, III NOA festivalyje papildė jį nauja muzikine drama „Džiokeris“ ir kartu juos pristatė kaip diptiką. Į Lietuvoje kol kas nedaug tyrinėtą tarpžanrinį vieno aktoriaus sceninį veikalą abiejų darbų kūrėjai atsigręžė ieškodami trijų meno formų – operinio dainavimo, draminės vaidybos ir šokio plastikos – dermės viename kūrinyje. Diptiko spektaklius jungia individo tapatybės praradimo ir asmenybės daugialypiškumo problema. Abiejuose meno ir vaizduotės pasaulis iškraipo realybę, ima ją veikti sukeldamas tragiškas pasekmes.

Kaip ir monospektaklio-operos „Izadora“, šio kūrinio garsinė idėja yra artima teatro spektaklio muzikos ar kino filmo garso takelio modeliui. Muzika čia sustiprina ir atspindi teatro scenoje matomą veiksmą, žodį ar reginį. Joje persipina ne vienas stilius: nuo klasikinės, šiuolaikinės akademinės iki pramoginės muzikos žanrų, o baritono partijoje naudojamos bel canto ir popvokalo atlikimo manieros.

Kompozitorius Jonas Sakalauskas

Muzikinė drama „Džiokeris“ – tai antroji diptiko pusė. Struktūriniu aspektu kūrinys skyla į dvi dalis. Pirmoje – perteikiami personažo vaikystės išgyvenimai: į komiksų ir vaizduotės pasaulį paniręs berniukas tampa keistų, tarp jų ir tragiškų įvykių liudininku. Iškart po to, kai Džiokeriui padedant tėtis išlošia kortomis ir sūnui padovanoja gitarą, į jo šeimos gyvenimą įsiveržia gitaros mokytoja, pravarde Katė. Lemtingą naktį berniukas netikėtai ją išvysta apsinuoginusią tėvų miegamajame, kur ji „skriaudžia“ taip pat nuogą, „bejėgį“ tėtį. Mamai aptikus tos nakties įkaltį, tėtis dingsta iš namų, juose palikdamas Džiokerio kortą. Ši pamesta korta iš pradžių tampa pagarbiai saugoma tėvo relikvija, tačiau vėliau, įsisukus skaudžių netekčių ratui – blogio įsikūnijimu ir nelaimių kaltininke. Berniukas suvokia esąs silpnas ir nepajėgus pasukti likimo palankesne kryptimi, todėl nusprendžia žūtbūt tapti stipriu.

Antroje kūrinio dalyje veiksmas vyksta po 20-ies metų. Čia aptinkame jau tvirtą, savimi pasitikintį ir sėkmingai besiverčiantį vyrą, tačiau jam susipažinus su dviem jaunomis moterimis, kuriose jis įžvelgia sąsajas su jo skaudulinga vaikyste, vyro stiprybė smarkiai susvyruoja ir pragaištingos Džiokerio galios vėl atgyja.

Muzikinė drama „Džiokeris“ – tai psichoanalitinio pobūdžio meninė veikėjo interpretacija, kur vaikystės patirčių ir vaizdinių modelis perkeliamas į suaugusio personažo pasaulį. Čia pasąmonėje glūdintis kodas, įgaudamas tam tikrų transformacijų, stipriai veikia ir iškraipo veikėjo sąmonę bei jo santykį su aplinka. Džiokeris tampa neatsiejama pagrindinio personažo asmenybės ir likimo dalimi, savotišku jo prakeiksmu.