Šiuolaikinės operos kryptimi besidairanti jaunų kūrėjų komanda, sukūrusi monospektaklį-operą „Izadora“, III NOA festivalyje papildė jį nauja muzikine drama „Džiokeris“ ir kartu juos pristatė kaip diptiką. Į Lietuvoje kol kas nedaug tyrinėtą tarpžanrinį vieno aktoriaus sceninį veikalą abiejų darbų kūrėjai atsigręžė ieškodami trijų meno formų – operinio dainavimo, draminės vaidybos ir šokio plastikos – dermės viename kūrinyje. Diptiko spektaklius jungia individo tapatybės praradimo ir asmenybės daugialypiškumo problema. Abiejuose meno ir vaizduotės pasaulis iškraipo realybę, ima ją veikti sukeldamas tragiškas pasekmes.
Šio kūrinio išeities taškas – libretas bei režisūra, kurie aktyviai kreipė ir formavo muzikos pobūdį, priartėjantį prie teatro muzikos modelio. Todėl didžiąją muzikos dalį čia sudaro elektroninis konkrečiosios muzikos mišinys, kurio kontekste išsiskiria ekspresionistinė vokalo linija, kurta atsigręžiant į XX a. pradžios monooperų tradiciją.
Kompozitorius Jonas Sakalauskas
II NOA festivalyje rodytas monospektaklis-opera „Izadora“ sulaukė palankaus publikos bei meno profesionalų įvertinimo ir buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2008 metų debiutas. Pirmą kartą bendram projektui susibūrusią kūrybinę grupę įkvėpė modernaus šokio pradininkės Isadoros Duncan gyvenimas. Vis dėlto spektaklyje pasakojama anaiptol ne legendinės šokėjos, o ja fanatiškai susižavėjusios ir galų gale su ja susitapatinusios moters istorija, kurią perteikia mecosoprano Agnės Sabulytės kuriamas personažas. Monospektaklio-operos veiksmo vieta – psichiatrijos klinikos izoliatorius, į kurį neseniai pakliuvo jauna moteris, samprotaujanti apie neapykantą baletui ir meilę kabrioletams. Greitai išaiškėja esminė aplinkybė: į jos rankas dar paauglystėje patekusi Isadoros Duncan autobiografija „Mano gyvenimas“ yra moters gyvenimo knyga, kuria ji beatodairiškai vadovaujasi. Moteriai pasakojant savo istoriją pamažu išryškėja, kad savosios tapatybės netektis ir iškreiptos sąmonės diktatas ją pastūmėjo padaryti baisų nusikaltimą.
Visą valandą būti matomai, tačiau nieko nematyti, visą valandą vesti veiksmą, neturint už ko pasislėpti, tarsi būti nuogai prieš pilną salę apsirengusiųjų, nėra taip paprasta, tačiau A. Sabulytė puikiai susitvarkė su šia užduotimi bei nuoširdžiai ir betarpiškai perteikė psichiatrinėje ligoninėje uždarytos moters pamišimą.
Goda Rupeikaitė, Alfa.lt
„Izadora“ radikaliai ir beatodairiškai kvestionuoja operos apibrėžimą, pavojingai priartėdama prie žanro perversijų ir atsidurdama pačiuose jo paribiuose (dvejonę dėl žanro jaučia ir pati kūrybinė grupė, „Izadorą“ apibūdindama sunkiasvore antraše „monospektaklis-opera“).
Asta Pakarklytė, metraštis „Lietuvos teatras“
Visas kūrinys, įvardintas kaip monospektaklis-opera, atrodo lyg žaidimas įvairiais teatriniais ir muzikiniais elementais, kuriuos ant vieno siūlo sėkmingai suvėrė Agnius Jankevičius, sąmoningai ar ne pasilikęs antrame plane. O pirmajame, žinoma, Agnė Sabulytė – sukūrusi pamišėlės vaidmenį, ne be trūkumų, tačiau svarų.
Sigita Ivaškaitė, Kulturpolis.lt