lt
en

Sniegas

Haiku opera

„Sniegas“ – tai abstraktus, meditatyvus pasakojimas apie gyvenimo trapumą, meilę, pasiaukojimą ir slaptus troškimus. Spektaklio atspirties tašku tapo į lietuvių kalbą išversta žymiausių XVII–XX a. japonų minimalistinės poezijos meistrų haiku poezija, sudominusi netikėta sintaksės estetika („Drugelis sniege: haiku“, vertė V. Dumčius, Kaunas: Gaivata, 1999).

Operoje taip pat panaudota nedidelė prancūzų rašytojo Maxence‘o Fermine‘o romano „Sniegas“ ištrauka. Čia visas veiksmas – tai vienas įspūdis: romano personažas, jaunasis poetas Juko Akita pamato ledo luite užšalusią lyno akrobatę.

Opera „Sniegas“ sukomponuota iš 12 haiku – tuzino autonomiškų operos numerių, kurių kiekvienas parašytas skirtingose dermėse, judant kvartų-kvintų ratu (C, F, B etc.).

Ištrauka iš Maxence‘o Fermine‘o romano „Sniegas“: „Ji vaikščiojo ore. <…> Ji nė karto nesuklupo. <…> Bet nutrūko lynas. Be abejonės, blogai pririštas, jis atsileido nuo uolos ir, krisdamas iš beveik tūkstančio pėdų aukščio, nusinešė su savimi jauną moterį ir balansyrą. Matydami Sniegę nykstančią pačiame Japonijos Alpių viduryje, žmonės ją palaikė paukšte, krintančia iš dangaus. Niekas taip ir nesurado jos kūno, kurį tikriausiai prarijo kalnų tarpeklis. Sniegė virto sniegu ir miegojo baltuose pataluose. <…> Ji buvo čia. Tokia graži, tokia nuoga, tokia šviesi, trapi tarsi sapnas būtybė. Ji buvo mirusi. Ir vis tiek atrodė gyva. <…> Ji nebuvo visai nuoga, <…> bet lyno akrobatės drabužis taip ilgai išbuvo po ledu, kad audinys pasidarė veik permatomas.“

Spektaklio estetika labai primena amerikiečių genijaus Roberto Wilsono darbus – regime panašiai ištęstą laiką, judesio subtilumą, kostiumo griežtumą. Per ledo pasaulį keliaujanti moteris pasidabinusi moderniu kimono, kurio formos piešia sniege sustingusio drugelio siluetą. Visas minimalus spektaklis – kaip vienintelė akimirka; ko gero ta, kai nustoja plakusi širdis.

Laūra Karnavičiūtė, Muzikos barai