Kūrinio idėją inspiravo mintis apie tai, kad pasaulis, kurį matome aplink save, priklauso tik mūsų pačių individualiai vaizduotei, kad kiekvienas mūsų, įkalintas savo minčių labirintuose, gyvena labai atskirą, savitą, neeilinį gyvenimą nepakartojamoje individualioje realybėje.
Opera „Skylė“ – tai pasakojimas apie paralelinius pasaulius, lygiagrečiai nugyventus gyvenimus, niekada nesusiliečiančią būtį, apie individo egzistavimą, jo asmeninio pasaulio augimą, klestėjimą ir apie sukrėtimą. Tai kūrinys apie anomaliją ir antgamtiškumą, apie suvokimo ribas ir apie pasaulio beribiškumą…
„Skylė“ – tai zona, panaši į Bermudų trikampį, Niekados šalį ir skaistyklą (ar visų jų tarpinį variantą). Čia veikia žmonės, įstrigę pačių susikurtose ir įgyventose situacijose. Jų esatys apimtos stagnacijos – nejuda ir neprogresuoja. Veikėjai atsiduria skylėje – tiek fizinėje, tiek dvasinėje / mentalinėje.
Kamerinę operos sudėtį sudaro 9 atlikėjai – 9 personažai, kurių kiekvienas yra ir instrumentalistas, ir dainininkas, ir aktorius, ir šokėjas. Operos veiksmo metu kiekvienas transformuojasi, „pereina“ į kitą erdvę, tampa vis kitokiu. Tik trys pagrindiniai veikėjai visos operos metu išlieka „savimi“ – jie yra skirtingų pasaulių simboliai, turintys savo erdvę ir savo garsus.
Sceninio vaizdo ir dramos atžvilgiu „Skylė“ artima muzikinei instaliacijai. Tradicijos atžvilgiu, operą sudaro 7 scenos, tačiau veiksmas sujungtas ne siužetu, bet sceniniais-muzikiniais „impulsais“, žinutėmis žiūrovui, kurias kiekvienas perskaitys savaip ir atras individualų operos suvokimo kodą. „Skylė“ – tai kūrinys, kuris suteikia žiūrovui galimybę saugiai keliauti pasąmonės klodais, nebijant jokių pasekmių. Operos garsai, sąskambiai, ritmika, balsai, veiksmas, vaizdai veda dugno, kuris ir yra kiekvieno iš mūsų „skylės“ pradžia, link.
Mes, žmonės, sutarėme, kaip skaičiuoti laiką ir kaip įvardyti objektus, ir čia yra mūsų atskirų pasaulių susitikimo taškas. O visa kita amžinai liks nežinioje. Tad kodėl gi nepasvajojus, kad tų pasaulių, būtybių ir realybių yra begalė, apie kurių egzistavimą mes niekada nesužinosime. Ir kodėl gi nepasvajojus, kad kartais ir tarp tų nežinomų pasaulių, galbūt atsitiktinai, atsiranda susitikimo taškai, kurie irgi galėtų tapti mūsų taip suprantama „realybe“.
Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė
Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra dalis begalybės – čia ją pavadinome „skyle“. Tai komplikuota psichodelika, esanti kiekviename žmoguje. Tik pas vienus ji aktyvi, pas kitus – pasyvi. Tai diagnozės užstrigus „užburtame rate“ vizualizacija. Į ją baisu, bet būtina išdrįsti pažiūrėti vien dėl to, kad jei ji kada nors mumyse pabustų, mes žinotume, kur papuolėme ir kaip iš jos išeiti… Jei apskritai įmanoma iš jos išeiti mūsų mąstymo pagalba.
Režisierė Marija Simona Šimulynaitė
Instaliaciniam scenovaizdžiui didelę įtaką padarė ypatinga Profsąjungų rūmų Kolonų salės erdvė. Scenografijos pagrindas – garsą skleidžiančių objektų vizualinis „žaidimas“, jų transformacijos ir erdvės atmosferą keičiantis šių objektų judėjimas. Atlikėjų kostiumai – tai spalvinės estetikos, „psichodelikos“, avangardo, netradicinių formų ir kitų pasaulių / galaktikų įvaizdžių kratinys.
Scenografė ir kostiumų dailininkė Vita Eidimtaitė