lt
en

Confessions

Erdvinė opera tamsoje

Operos „Confessions“ inspiracija tapo autorių domėjimasis erdvine elektronika, ypač – erdviniu akustiniu garsu ir jo poveikiu žmogaus vaizduotei. Tuomet autoriai nusprendė sukurti erdvinę operą tamsoje, koncentruodamiesi į akustinės aplinkos teikiamas galimybes. Krikščioniškoji septynių mirtinų nuodėmių idėja tapo operos libreto pagrindu.

Septyniose „Confessions“ (angl. – išpažintys) dalyse nagrinėjamos septynios mirtinos nuodėmės – godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, geismas, tingumas. „Confessions“ suvienija jos autorių seniai brandintas kūrybinių eksperimentų idėjas: muzikos atlikimą tamsoje, įtraukiant ir kitas jusles (uoslę, lytėjimą) ir tariamai visiškai panaikinant vizualųjį aspektą. Tačiau kūrinyje pastarasis iš tiesų yra labiausiai kurstomas veiksnys klausytojo vaizduotėje – per abstrakčius garsovaizdžius ir konkrečius anksčiau įrašytus garsus, kurie sukelia stiprius vaizdinius, susijusius su jausmais, pojūčiais ar objektais.

Kaip toli mus gali nuvesti mūsų pačių vaizduotė? Kokie vaizdiniai formuojasi mūsų sąmonėje, ją dirginant išoriniam pasauliui? Ir kokie tie dirgikliai, sukeliantys mums panašias būsenas, pojūčius ar vaizdinius? Ir ar iš tiesų mums dalyvaujant bendrame renginyje, mūsų vaizduotė susijungia į vieną kolektyvinę vaizduotę? Kad pasidalytume ir patyrinėtume šį reiškinį bei tiesiog smagiai praleistume laiką, mes sukūrėme erdvinę operą „Confessions“.

Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė

„Confessions“ sutelkia dėmesį į kitus pojūčius nei rega – esminis jutimas yra klausa, bet taip pat daug dėmesio skiriame lytėjimui ir uoslei. Opera suteikia labai asmenišką patirtį – užsidengęs akis, jautiesi apsuptas muzikos ir esantis įvykių sūkuryje. Muzika smogia tau į veidą. Atlikėjai juda per visą salę, kartais būdami vos per keletą centimetrų nuo tavo galvos. Ar šiandien nusidėjai? Nuodėmės samprata bėgant laikui keičiasi.

Kompozitorius Jens Hedman

Tai opera, kuri pasikliauja Jūsų vaizduotės galia. Atsiloškite, užsimerkite ir keliaukime kartu po vidinius vakuumus.

Dainininkė Åsa Nordgren

„Confessions“ tampa daugiau nei valandos trukmės vietos-laiko-garso-jausmo patyrimo ir ribų išbandymu, t. y. pojūčių ir vaizduotės teatru, kai stebėtojo-žiūrovo ir stebimojo-atlikėjo santykis tampa „išvirkščias“: veidą dengianti kaukė čia priklauso žiūrovui, savanoriškai atsisakiusiam regos. Todėl po operos tamsoje „Confessions“ užduotas klausimas „papasakok, ką matei“, anaiptol neskamba kaip nesusipratimas, nes daugumai šios operos klausytojų neabejotinai iškyla ir panašių ar net visiškai identiškų vaizdinių.

Rima Jūraitė, Teatro žurnalas

Žiūrovas veikiamas dviem gana skirtingais būdais: jį veikia garsai, apsupantys iš visų pusių, kartais veikiantys net fiziškai, kai pašiurpsta oda ar iš baimės susigūžiama, atlikėjai dar šnabžda į ausį, vėdina vėduokle, surinka tiesiai į veidą ar aptaško vandeniu, tačiau tuo pat metu smegenyse vyksta kiti procesai – vaizdų atkūrimas ir sukūrimas. Taip žiūrovas balansuoja tarp padidinto budrumo dėl kūniškų patirčių ir sapno dėl vaizduotės šėlsmo.

Gražina Montvidaitė, 7 meno dienos

Klausymas yra pagrindinis šio spektaklio patyrimo būdas. Vaizdai iškyla prieš akis, kai juos palaiko kiti jutiminiai įspūdžiai. Kai kuriems klausytojams tai buvo vandens purslai, kuomet iš akustinio šurmulio iškilo jūros skleidžiamas garsas, o erdvėje pakvipo žuvimi. <…> Retkarčiais, nepaisant „išjungto“ regėjimo pojūčio, spektaklis gali sukelti jutimų perkrovą. Kasdieniame gyvenime žmonės pasikliauja rega taip stipriai, kad jos netekus savaime kyla nesaugumo jausmas, nes padidėja budrumas ir pažeidžiamumas.

Julia Weber, musikultur.com