„Flyway“ – tai performatyvi ekskursija, įtraukianti publiką į didingas ir užburiančias migruojančių paukščių keliones. Jautriai atsižvelgiant į kiekvieną naują vietovę, kurioje kuriamas projektas, „Flyway“ tyrinėja šios erdvės ekologines paukščių, žmonių ir lokacijų bendrystes. Anot kūrėjų, svarbu suvokti, kad globaliomis laikomos migracijos ir klimato kaitos problemos visuomet yra ir vietinės problemos.
Audiovizualinė kelionė „Flyway“ – tai gilinimasis į šiuolaikinį filosofinį ir ekologinį mąstymą ir besikeičiantį mūsų santykį su gamtos, savęs ir kito sampratomis. Tai trapi riba tarp buvimo savimi ir kitu. Tai atstumą tarp čia ir ten naikinantys pasirinkimai. Tai kolektyviniai ir asmeniniai mitai, kuriuos mes kuriame, kad suvoktume savo vietą pasaulyje ir pasirinktume tolesnę judėjimo kryptį.
„Flyway“ kelionėje įvykstantys audiovizualiniai potyriai paliečia realaus ir virtualaus pasaulių sferas. Dalis veiksmo vyksta čia ir dabar, kita – parengta anksčiau. Čia remiamasi žmonijos netiesiogine laukinio gyvenimo patirtimi, tuo tarpu kai vis daugiau mūsų mėgaujasi miesto gyvenimu ir su urbanistinėje aplinkoje neegzistuojančiomis gyvosios gamtos rūšimis susiduria tik ekranuose.
„Flyway“ sukuria galimybę peržengti savo geografines, metafizines ir žmogiškąsias ribas bei priartėti prie tapsmo kitu: paukščiu, būriu, oru, miestu, Tavimi, manimi.
Man įdomus iššūkis „buvimo žiūrovu“ tradicijoms. Publika, menas ir menininkai tampa supainioti tarpusavyje daugybės tikslų ir interpretacijų vardan. Mums smalsu dirbti su skirtingomis erdvėmis, skirtingais žiūrovais ir lūkesčiais. Kadangi „Flyway“ kiekvienoje naujoje vietovėje yra perkuriamas – su naujais paukščiais, paukštininkais ir publika, darbas neišvengiamai interpretuojamas atspindint savitus vietos kontekstus. Ši besitęsianti perspektyvų kaita bei galimybė koegzistuoti kasdieniškumui ir teatrališkumui yra tai, kas teikia kūrybinį malonumą.
Dramaturgė Lara Thoms
Kurdamas „Flyway“ garso takelį, buvau suinteresuotas sujungti du atskirų garsų pasaulius – tą, kuriame gyvena paukščiai ir „muzikinę“ erdvę, kurioje naudojami skirtingi kompoziciniai elementai, sutelkiantys dėmesį į kelionėje ištinkančius įsivaizduojamus iššūkius ir atoslūgius. Kad ištyrinėčiau paukščius supantį pasaulį, pritaikiau sąryšinę klausymo techniką: sujungiau natūralią ir dirbtinę (mikrofono) ausis. Skirtingi garsai, besiformuojantys erdvėje tarp šių ausų, tapo galutine produkcija – garso takeliais, gautais iš daugybės įrašinėtojo kūrybinių, techninių ir estetinių pasirinkimų. Kartą paspaudus įrašymo mygtuką, kūrinys užpildo pats save, iki kol įrašo procesas yra sustabdomas.
Kompozitorius Lawrence English
Dunn kviečia užmegzti dialogą su miestu – atidžiai stebėti aplinką, pajausti santykį tarp gamtos ir žmogaus, savęs ir kito. „Flyway“ žiūrovas yra aktyvus dalyvis, kurio patirtis – intensyvi, kiekvienam skirtinga. Per pusantros valandos nueinantis du su puse kilometro, žvalgydamasis pro žiūronus ir klausydamasis muzikos kiekvienas dalyvis tarsi susikuria savo asmeninį filmą. Šios audiovizualinės kelionės metu daug kartų išvaikščiotos miesto erdvės tampa trapios ir laikinos. Pasibaigus renginiui, laikinumo pojūtis niekur nedingsta – jo lydimam norisi ilgai vaikščioti Vilniaus parkais ir skersgatviais, stebint praeivius, gamtą ir save patį.
Marija Paškevičiūtė, Naujasis židinys – Aidai
Pasirėmę į aptrupėjusius rūmų terasos turėklus tyrinėjome pro žiūronus gražų temstantį miestą. Tada ir galvojau, kad „Flyway“ man patinka labiau už „Remote“ [2014 m. kūrėjų „Rimini Protokoll“ rengta ekskursija „Remote Vilnius“], nes čia niekas neįsakinėja ir nekomentuoja, tik groja ir leidžia galvoti savo galvojimus. Ir tada pradėjo nykti tylusis paukštis Liz. Net nepastebėjau kada. Paėjusi atokiau, nusimetė peleriną ir liko su permatomais sparnais. Ir kažkaip buvo savaime aišku, kad nebereikia, nebegalima ir nebeįmanoma eiti kartu. Teks tik matyti, kaip ji dingsta ir išjausti tuos jausmus, kai gyvenime nyksta tai, ko nesustabdysi. Tą ji tiksliai sugalvojo ir padarė. Ir paros laikas apskaičiuotas, kad finale būtų saulėlydis. Vilniaus pievų terasos tarp Sporto rūmų ir Neries buvo ideali dekoracija Liz nutolimui ir išnykimui vakaro tamsoje.
Rūta Oginskaitė, Menų faktūra