„Įstabusis ir graudusis PLANAS B“ – spektaklis, kuriame kartu veikia muzika ir teatras, vaizdas ir garsas, studentai ir absolventai, dar nežinomi ir jau išgarsėję, kuriantys Lietuvoje ir čia specialiai sugrįžtantys jaunosios kartos menininkai. Visi kartu jie pastatė ir apgyvendino teatrinį „namą“, kuriame viskas tarsi taip pat, kaip pasaulyje už jo sienų, bet ir visiškai kitaip. Čia galioja savi įstatymai, sava logika, savas dangus ir pragaras, angelai, žmonės ir velniūkščiai. Kaip ir dera, plano B tapatybę įtvirtina sava kalba. Patikėkite, po spektaklio tikrai norėsis pasakyti: „Čkė!!!“
Spektaklis sukurtas remiantis danų dailininko Herlufo Bidstrupo (1912–1988) karikatūromis. Iš užmaršties prikelti juokingus piešinėlius, matytus vaikystėje „žalios spalvos knygoje“, naujai kartai pasirodė patraukli užduotis. Spektaklio režisierius, teatrinio judėjimo „No Theatre“ lyderis Vidas Bareikis ieškojo improvizacinio rakto taip tiksliai Bidstrupo nupieštoms kasdienėms situacijoms. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė sukūrė joms garsų piešinį, kurį scenoje gyvai atlieka muzikantų ansamblis ir spektaklyje vaidinantys aktoriai. 2013 m. gruodžio 5 d., minint Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-metį, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje pirmą kartą pristatytas spektaklis Oskaro Koršunovo vadovaujamo kurso studentams buvo pirmas didelis išbandymas profesionalaus teatro scenoje, kur scenografė Simona Biekšaitė sukonstravo konceptualią gyvą tarpdisciplininio spektaklio erdvę, o kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė suteikė kiekvienam personažui išbaigtą grafinę formą.
Spektaklio pavadinimas „Įstabusis ir graudusis planas B“ akcentuoja ne tik savo plano, savo kalbos paieškas, bet ir vadinamąjį antrąjį žmogaus planą, kuris slypi kiekviename mūsų. Herlufo Bidstrupo karikatūros rodo žmogaus „fasadinę“ pusę ir tą PLANĄ B, kuris išryškėja tik tam tikromis aplinkybėmis. Be to, ši humoristinė medžiaga yra puiki inspiracija jauniesiems spektaklio kūrėjams.
Režisierius Vidas Bareikis
Nuo mažumės besimokydama muzikos niekada nesupratau, kaip galima šį fenomeną laikyti „foniniu elementu“. Muzika turi spalvą, emociją, būseną, tempą, kūną – ir dar muzika turi neeilinę savybę niekada nebūti ignoruojama – jeigu sutelksi savo racionalųjį protą į kokį kitą elementą, tuo metu skambanti muzika nusės ir įsiės į tavo pasąmonę, iš kurios jau ją bus ne taip lengva iškrapštyti. PLANAS B – savotiškas žaidimas, kur muzikos piešinys, egzistuojantis paraleliai su nuostabiais vaizdais ir vaidyba, brėžia savo sintezuojančią, bet individualią ir aiškią liniją.
Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė
Paveikslėlių gauja tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nepavojingai –
Scenografė Simona Biekšaitė
Užuolaidoms atsiskleidus išvysi save
Ir mane
Juodai baltai.
Pasiruošęs? Sek istorijos vingį.
PLANAS B kostiumų atžvilgiu turėjo tik planą A: nuėjau į repeticiją, pamačiau, susapnavau. Jauna energija, nepažįstama, bet puikiai visiems suprantama muzikinė kalba, scenografija išprovokavo ir apibrėžė kostiumo koncepciją: jaunatviškas maksimalizmas išreiškiamas minimalizmu, kad liktų vietos nuostabiai muzikai ir jaunystei. Mažiau yra daugiau – ko gero, tinkamiausias apibūdinimas.
Kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė
Negirdėtas nematytas, įvairiausių pasaulio kalbų kratinys puikiai iliustravo karikatūrų esmę. Karikatūros piešiniuose taip pat dažnai nėra žodžių, bet juos visi supranta. Piešiniai – universali kalba. Taip ir ant scenos: nors egzistuojančių žodžių buvo vos keletas, tačiau veiksmo esmę suprasti buvo labai paprasta. <…> Muzika buvo dar viena veikėjų kalba, įdedanti į lūpas ne žodžius, bet garsus. Nesvarbu, kad protarpiais aktorių dainavimas ir ne itin didelis dėmesys intonavimui kėlė šypseną. Svarbu, kad bendra nuotaika buvo smagi.
Rūta Šiugždaitė, Literatūra ir menas
…pirmiausia reikia pasakyti, jog spektaklis ar, tiksliau tariant – projektas, iš tiesų yra gana smagus. Smagu įkelti koją ir užmesti akį į šmaikščių karikatūrų pasaulį, dvelkiantį švelniai ironišku atsitiktinumu bei aukštyn kojom verčiantį rutininę socialinio gyvenimo logiką. Dar smagiau visa tai daryti Nacionalinio teatro scenoje, kuriai tam tikra logikos, temų, spalvų ar tiesiog teatro rutina anaiptol nesvetima. Negana to, svarbią projekto dalį sudaro ir gyvai atliekama muzika. Muzikinis ansamblis svarbiausio šalies dramos teatro „duobėje“ – taip pat maloniai prablaškantis, gaivinantis vaizdas, o kartu ir dar vienas iš vis dažnėjančių lietuviškojo muzikinio teatro vaiduoklio apsireiškimų.
Paulius Javsas, Literatūra ir menas
Tiems, kas nori atsargiai paragauti, koks tas šiuolaikinės lietuviškos muzikos skonis, geriausia būtų pradėti degustaciją būtent šiame spektaklyje – apetitas tik išaugs.
Agnė Biliūnaitė, kafehauzas.lt