lt
en

Dresscode: opera

Nanoopera

Šios nanooperos nanosiužetas sukasi aplink tradicinę operą, jos ritualus, estetines ir etines tradicijas. Kūrinyje analizuojamas vienas iš ritualų, kurį atlieka vyrai, ruošdamiesi į operą. Čia keliamas ir nanoklausimas apie išorinio bei vidinio grožio santykį operos aprangos kode (dresscode), kurį sociumas priskiria vyrams. Pavadinimas „Dresscode‘as: Opera“ žiūrovų turėtų būti suprastas tiesiogiai ir prieš rengiantis patirti šioje operoje užkoduotą mintį derėtų patiems deramai / tinkamai / operiškai / puošniai apsirengti.

Ar mes kuriame aprangos kodą, ar jis kuria mus?

Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė

Kam gi einant į operą vyrams reikalingas kaklaraištis?

Režisierius Justas Tertelis

Ką mūsų pamišusio gyvenimo aplinkoje byloja nė 3 minučių neužtrunkantis Ritos Mačiliūnaitės nanoopusas „Dresscode‘as: Opera“? Akivaizdu, kad jos autorė nepritaria tiems kompozitoriams, kurie, pasak Gérardo Grisey, vagia klausytojų gyvenimų laiką. Atvirkščiai, 61 partitūros taktų jai pakanka eskizuoti savos kūrybos tezes, ieškoti santykio su avangardo vokalinėmis įžūlybėmis ir kurti jau XXI a. operos erezijas… Tačiau, kaip ir pridera kokybiškiems nanoproduktams, taip ir ši opera persmelkta kūrybinio ir technologinio sumanumo. Sakysime, priklausomai nuo klausovo požiūrio, visos 4 operos partijos (juosta, klarnetas, tenoras ir baritonas) pasirinktinai gali modeliuoti kintančias „veikėjų“ – „orkestro duobės“ funkcijų situacijas. Į nanooperą privalomai prisistato ir savotiškas kompozitorės „leittembras“ arba pamiltasis klarnetas. Savo techniniu virtuoziškumu be jokių skrupulų ar nors menko ginčo jis nulinčiuoja bandančius dainuoti operos personažus ir nugalėtojo poza įsitaiso herojaus soste. Dar viena šiuolaikinės operos mutacija..? Pavadinimo gi sąsajos su kompozicine tapatybe paslaptis patikima mūsų kūrybiškumo išbandymui.

Muzikologė prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė

Keisčiausia tai, kad nuo pat pirmų taktų iki pabaigos kūrinys savo energija nepaleido publikos nė vieną iš tų trijų minučių. <…> Sėkmę lėmė kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės apgalvota kūrinio dramaturgija. Nebuvo jokių nereikalingų stabtelėjimų. Jei būtų galima vizualiai pavaizduoti muzikinės medžiagos dėliojimo principą, tiktų nubraižyti aukštyn kylančią tiesę. Taip, tai buvo nuoseklus augimas.

Brigita Jurkonytė, Literatūra ir menas