Šunsnukis ir Beprotėlė

Nanoopera

Išėjo andai pasivaikščioti. Šunsnukis padėjo ant
žolės alaus butelį, Beprotėlė ištraukė dešros.
Šunsnukis nusičiaudėjo ir išgėrė.
Beprotėlė:
– Viešpatie, ką jie iš tavęs padarė!
Šunsnukis:
– Valgyk kas padėta.
– O jie mus nužudys?
– Nežinau.
Beprotėlė:
– Vis dėlto nors ir blogai, bet gyvenom.
Šunsnukis:
– Taip.
Beprotėlė:
– Ar dar nori būt nepriklausomas?
Šunsnukis:
– Taip.
Beprotėlė:
– Tada pamiegokim.
Atsimerkus už nugaros pražydėjo žibuoklės.
Svarbu jausti didelę tylą, o grožis nebūtinas.
Kaip vejasi tavo gyvenimo siūlas?

Geda, Sigitas. Šunsnukis ir beprotėlė. In: Jotvingių mišios. Eilėraščiai. Vilnius: Andrena, 1997.

„Šunsnukis ir Beprotėlė“ – pirmasis Sigito Gedos eilėraštis iš jo poezijos rinkinio „Jotvingių mišios“ (1997). Iš to jo kūrybos etapo, kai, prieš tai sutrupinęs kalbą į atomus, jis tarsi pradėjo ją surinkinėti iš naujo ir kitaip. Šis tekstas pasirodė esantis tiesiog tobulas nanolibretas tokiai dar tik numanomai nanooperai (libretui neprireikė jokių teksto korekcijų). Kaip ir nemažai vėlyvųjų Sigito Gedos tekstų, šis – unikaliai paprastas ir aiškus, bet gerokai keistas, ne iš karto suvokiamas tuo pat metu. Kalbantis apie žmonių vienatvę, nesugrąžinamai iššvaistytą gyvenimą, kartu šmaikštaujantis, inkorporuojantis ir parodijuojantis kai kuriuos dabartinės masinės kultūros motyvus. Gana lengvabūdiškai bandžiau perteikti tai ir muzikoje. Bet nedrįsčiau vadintis jos autoriumi, nes man čia daug pagelbėjo: Janas Maksimovičius, Julija Karaliūnaitė, Christianas François, na ir Edvardas Griegas.

Kompozitorius Linas Paulauskis
.