lt
en

Dainavimo pamoka

Siurrealistinis farsas arba komiškas madrigalas

„Dainavimo pamoka“ yra siurrealistinis komiškas farsas su paprasta režisūra, scenografija ir apranga, bet nenatūraliai teatrališka ir utriruota vaidyba. Taikant į komedijos toną, nanoopera išreiškia kūrybinės asmens tapatybės raidą, žinių perdavimo procesą iš mokytojo mokiniui ir amžiną tiesą, kad sena neišvengiamai užleidžia vietą naujam.

Operą galima pavadinti ne tik „Dainavimo pamoka“ (The Singing Lesson), bet ir „Gyvenimo pamoka“. Tai trumpa istorija apie tai, kaip mes kartais, regis, bergždžiai ir beviltiškai turime mokytis patys iš savęs, o sunkiausia, kai suvoki, kad niekada taip nieko ir neišmoksti. Kuo daugiau giliniesi į tikrąsias esmių (ar savo profesijos) lysves, tuo labiau aiškėja, kad esi vis kvailesnis ir bukesnis sutvėrimas. Laikui bėgant imi save matyti iškreiptai, savo laimėjimuose ir savo atvaizde imi regėti gana siurrealistišką vaizdą… praktiškai, išsikreipi pats prieš save. Panašiai ir šioje nanooperoje, kažkada buvę (o gal tebeesantys) operos dainininkai tampa pakitusiais sutvėrimais, bergždžiai bandančiais tobulėti ir tebeskendinčiais desperatiškuose vizijų kliedesiuose.

Režisierė Marija Simona Šimulynaitė

Kurdamas muziką mąsčiau apie nervingą Miltono Babbitto ekscentriškumą ir nepasotinamą Geraldo Barry‘o ritminę varą. Su dideliu rūpesčiu derinau muziką ir dramą: skirtingų operos veikėjų įstojimai vis dažnėja, dėl to galima pajusti veiksmo pagreitėjimą, kol pagaliau visi dainininkai atsiduria scenoje; tuo tarpu muzikos struktūra suskaidyta į tris, vis greitesnio tempo pseudobarokinius šokius – alemandą, kurantą ir žigą. Kodoje muzika vėl aprimsta, harmonija tampa apibrėžtesnė ir stabilesnė. Tai pirmas mano bandymas kurti serijinę kompoziciją, kuriai sąmoningai susiplanavau sudėtingus kompozicinius apribojimus, norėdamas priversti save rašyti muziką, kuri ne visada yra „patogi“. Konkrečiuose registruose fiksuodamas aukščius ir taip formuodamas vertikalius sluoksnius, o į juos įtraukdamas serijas, sukūriau nenuspėjamus, šokinėjančius kontūrus. Tik kodoje atsisakiau šių apribojimų ir garsų aukščiams leidau atsirasti bet kuriame registre (pavyzdžiui, per oktavą). Kodoje dominuojančias trijų-keturių garsų harmonijas paprasčiausiai sudaro trys tetrachordai, suformuoti iš serijos.

Kompozitorius George Holloway