lt
en

Dresscode: opera

Nanoopera

Šios nanooperos nanosiužetas sukasi aplink tradicinę operą, jos ritualus, estetines ir etines tradicijas. Kūrinyje analizuojamas vienas iš ritualų, kurį atlieka vyrai, ruošdamiesi į operą. Čia keliamas ir nanoklausimas apie išorinio bei vidinio grožio santykį operos aprangos kode (dress code), kurį sociumas priskiria vyrams. Ar mes kuriame aprangos kodą, ar jis kuria mus? Kam gi einant į operą vyrams reikalingas kaklaraištis?

Muzikinės medžiagos pagrindas – įvairių moters skleidžiamų garsų įrašai, kurie tartum iliustruoja nuobodumo būseną (žiovulys, caksėjimas liežuviu, jaustukai „nu, pfff, ai“ ir pan.). Jie pateikiami taip, kad sudarytų ritminį fonogramos pamatą. Kūrinio pradžioje labai skaidri jos tekstūra „komunikuoja“ su klarnetininko atliekamais trumpais garsais ir melodiniais fragmentais (fonogramos ir atlikėjo dialogas), bet ilgainiui pavieniai motyvai perauga į techniškai sudėtingą virtuozinę pjesę klarnetui. Tuo tarpu vokalinę medžiagą sudaro nepertraukiamas, ištįsęs garsynas, kontrastuojantis su sudėtinga, greito tempo klarneto partija. Klarnetininkas – svarbiausia persona, o vokalistai – priešingai, nei būdinga operoms – atlieka tik antraplanį vaidmenį. Tarp atlikėjų vyksta konkurencinė kova dėl gražesnio, ekspresyvesnio, melodingesnio garso.

Idėjos autoriai Rita Mačiliūnaitė ir Justas Tertelis