Optinė apgaulė

Nanoopera

Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir mato: pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius žiūri į pušį ir mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius vėl mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius, vėl užsidėjęs akinius, žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nenori tikėti šiuo reiškiniu ir šį reiškinį laiko optine apgaule.

Charms, Daniil Ivanovič. Optinė apgaulė. In: Nutikimai. Apsakymų ir apysakų ciklas. Vilnius: Tyto alba, 2007.

Muzika, kuri lyg ir neturi jokios formos, visada bando ieškoti savo apčiuopiamumo nesuprantančiųjų akyse. O ką čia suprasti? Nieko. Nereikia nieko suprasti, nes taip nedera. Nedera dėl to, kad sunku ja mėgautis. Jeigu kompozitorius sugebėtų paaiškinti, kodėl jis turi nueiti vienokį ar kitokį kelią kurdamas, jam būtų labai patogu tai nuslėpti. Iš kitos pusės, „parduoti“ irgi svarbu, todėl vis išgalvojami visokie apipavidalinimo instrumentai, kurių pagalba muzika įgautų formą. Bet pardavimas įstringa tik šiame momente, kuriame gyvename pagal kažkokią santvarką, kuri kuria kurčią forma ir turi savieigišką perkamąją galią.

Idėja, kuri turi formą, gali pasakyti daug dalykų. Tačiau tai veda į niekur. Kaip ir daugelis kitų galimų kelių. Tiktų užduoti retorinį klausimą „gal?“. Gal, ta prasme, reikia tik meilės, kad kelias į niekur nebūtų toks liūdnas. Nežinia kaip čia tą meilę suprasti. Ji turi daug formų. Arba išvis neturi formos. Net ir žodžiai, kurie parašyti, turi formą, tik mes jos nematome. Nesuprantame. Mums ji nereikalinga. Kultūringo pasaulio paradoksas, kuris atsiranda iš nesusipratimo, kai agresija tampa galima tuo pačiu metu, kai mes norime išreikšti tai, kas mūsų širdy. Aišku, net ir agresiją galima išreikšti ir ji, be abejo, būtų priimtina. Klausimas kitas, kam tai reikalinga? Arba kitas klausimas ir dar vienas… gal iš tiesų ne klausimas reikalingas, o tiesiog buvimas? Džiaugsmas, kad esi? Arba džiaugsmas be jokio vidinio pokalbio?

Pabaigai pridursiu, kad juoktis reikia atsargiai. Juokas nebūtinas kažkieno ingredientas. Svarbu – žodis panašus, bet kintamas – vardikliu pasirinkti neprioritetinį kuklumą, nes tik, turbūt tikrai „ne tik“, tai veda į nuoširdumą.

Kompozitorius Leonardas Pilkauskas

.