lt
en

Apie Ugnį ir Bėgantį žmogų

Nanoopera

Seniai seniai, kai žmonija tūnojo tyloje ir tamsoje, pasaulyje gyveno Bėgantis žmogus, kuris nesustodamas lėkdavo dieną ir naktį, bandydamas pavyti laiką. Jis bėgo taip greitai, kad laikas niekaip negalėjo nuo jo pasprukti. Šitaip jie ir vaikė vienas kitą, be pradžios ir be pabaigos.

Vieną dieną į žmoniją atklydo Ugnis. Tais laikais ji buvo laisva ir vaikščiojo, kur norėjo. Žmonės džiaugėsi, kad šilta Ugnis juos aplankė, bet kartu jos baiminosi. Pamažu jie pradėjo garsiai ja piktintis, o Ugnis, išgirdusi garsesnę šneką, puldavo ir apdegindavo. Žmonės suprato, kad Ugnis šildys tik tuos, kurie tylėdami trauksis jai iš kelio, bet degins tuos, kurie garsiai liežuvaus, ir nutilo. Ugnis toliau vaikščiojo po žmoniją, nuklysdama į laukus, kartais sutikdama Bėgantį žmogų.

Kartą Ugnies grožį pastebėjo Mergelė, kuri vis dažniau susižavėjusi ją žiūrinėdavo. Žmonės Mergelei kartojo seną išmintį apie deginantį Ugnies karštį, tačiau ji nenurimo, pradėjo sekioti Ugnį, mintyse apdainuodama jos grožį. Ilgainiui, atsiskyrusi nuo minios, Mergelė paslapčia pamatė Ugnies šokį, kuris buvo toks nepakartojamai žavingas, kad užsimiršusi ji puolė šokti kartu, vis garsiau dainuodama. Ugnis netruko ją išgirsti ir nieko nelaukdama uždegė Mergelę. Šį siautėjimą pamatę žmonės išsiruošė gelbėti degančiąją, tačiau staiga ją pačiupo netikėtai pasirodęs Bėgantis žmogus ir nusinešė su savimi į amžinąją kelionę.

Galų gale žmonija ryžosi atkeršyti už visą siaubą, kurį Ugnis jiems kėlė. Susivieniję ir išdrąsėję jie įkalino ją amžiams. O Bėgantis žmogus iki šiol bėgioja pasaulyje, nešdamas degančią Mergelę ir be atvangos vydamasis laiką.

Šioje nanooperoje sukimba mitologija, simbolika ir filosofija. Centrinė kūrinio problema – egoistinio žmogaus maksimalizmo pradas, paraleliai gvildenamas su neišsemiama laiko tematika. Tai darinys, sekantis žmogų visą jo egzistencinį laikotarpį – esmė vis ta pati, kinta tik formos. Čia išryškinamos pagrindinės gamtos stichijos, mus nuolat liečiančios tiesiogiai: ugnis, oras (Mergelė), žemė (kaip be perstojo tiksinti bomba, kurią mes kasdien minam, tarsi patys tapdami laikrodžio mechanizmo dalimi). Iš tiesų, tokiomis globaliomis temomis galima sukurti begalę libretų, paromis trunkančių operų, o čia tam skirtos penkios minutės… Keistas ir netradicinis iššūkis per tokį laiką perduoti aiškią mintį, nusiųsti suprantamą žinutę.

Režisierė Marija Simona Šimulynaitė