2010 m. Itaru Sasaki iš Ocučio miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.
2011 m. Ocučio apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.
Nuo 2022 m. kovo 1 d. senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip 6 mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.
Taksofono opera – tai poema žmogaus laikinumui. Scenoje kuriami subtilūs, žmogiški ir kartais šmaikštūs vaizdiniai iš šiapus ir anapus: kūnai ir objektai čia tai pasirodo, tai išnyksta šviesotamsoje. Viskas praeina – žmonės, laikas, vietos, daiktai, įvykiai.
Režisierė ir dramaturgė Kamilė Gudmonaitė
Mano santykis su kūriniu, tiksliau – su jį sudarančiais taksofone paliktais praeivių „skambučių“ įrašais, nuolat kito. Kiekviename ilgo kūrybinio proceso etape atradau vis kitą žvilgsnį į tai, ką kiekvienas išsakė taksofono būdelėje. Iš pradžių tarsi iš šalies klausęsis labai atvirų pasisakymų, dabar juos permąstau atsistodamas į skambinančiųjų arba jų adresatų vietą. Ši opera kėlė nemenkų iššūkių: kaip sukurti kiekvieno mūsų vidinį garsovaizdį, kaip perkelti dažnai itin jautrų, subtilų skambučių turinį – sakralią būtį – į teatro sceną? Muzika, garsas čia tampa nematoma medija, sklindančia energija, bylojančia tai, ko neišdrįsome pasakyti, o dabar jau per vėlu.
Kompozitorius Dominykas Digimas
Šio kūrinio scenovaizdis – tai tarpinė erdvė, tarsi vidinio pasaulio atspindys, susitikimas, kuriame jaučiamas santykis su anapusybe. Veiksmas vyksta ribines būsenas išryškinančioje tranzitinėje erdvėje, kasdienybei persipinant su laikinumu ir neapibrėžtumu. Vaizdinė kūrinio atmosfera dedikuota gyvenimui ir mirčiai, artumui ir ilgesiui.
Scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė Barbora Šulniūtė
Preciziškas, meno taisyklėms paklūstantis, harmoningas šio kūrinio pasaulis leidžia ne banaliai, bet jautriai suskambėti dokumentiniam turiniui, atsiverti jo tikrumui ir nuoširdumui.
Ieva Tumanovičiūtė, 7 meno dienos
Mes susitapatiname su tuo, ką girdime, tarsi būtume tie, kurie sako monologus. Garso įrašų ištraukose nėra jokios vaidybos, apsimetinėjimo ar meninio pagražinimo. Tie balsai perteikia tikras emocijas – sielvartą, viltį, meilę ir gailestį.
Jelena Novak, Sound Stage Screen
Jaukią spektaklio ramybę pirmiausia kuria Dominyko Digimo muzika – meditatyvi, švelni, glostanti, visos operos metu vedanti į atlikėjų išdainuojamą viltį: mums viskas gerai.
Aušra Kaminskaitė, 15min.lt
Gausios kūrybinės pajėgos sukūrė estetiškai švarų ir precizišką scenos kūrinį. <…> „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ paperka nuoširdumu. <…> Gali pasirodyti, kad scenų seka šiek tiek atsitiktinė, bet spektaklis ir nesiekia nuoseklaus pasakojimo, jis veikiau paklūsta emocijų ir atmosferų partitūrai.
Ramunė Balevičiūtė, Verslo žinios
Taksofonas operos autoriams tapo it kokia suflerio būdelė ar Charonas, išplukdantis žodžius per Stiksą, galbūt į Letą. <…> Savotišką keltininkų vaidmenį čia prisiėmė ir patys kūrėjai. Pirmiausia – taip veikia į publikos empatiją nukreipta ir visiškai ja besikliaujanti Kamilės Gudmonaitės dramaturgija ir režisūra. Tai – labai žiūroviško spektaklio strategija.
Rima Jūraitė, menufaktura.lt
Epitetą „žiūroviškas“ režisierės, dramaturgės Kamilės Gudmonaitės kūriniui „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ vartoju kaip svarbiausią, lemiamą jo savybę. <…> Akivaizdu: spektaklis-opera pretenduoja atlikti terapinę funkciją visai publikai.
Marijus Gailius, Literatūra ir menas
Esu linkusi galvoti, kad geriausiai režisierės ketinimus šioje operoje išreiškia tikrai turtinga niuansų, subtiliai atliekama jauno kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika.
Audronė Girdzijauskaitė, Šiaurės Atėnai
Visa tai, kas šiame spektaklyje veikia žiūrovą vaizdiniu pavidalu, yra tyčinis didelis grožis, tarnaujantis kaip kontrastas tam klaustrofobiškam taksofono būdelės jausmui, į kurį patekę kalbėjo šio spektaklio tikrieji kūrėjai – žmonės iš gatvės.
Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt