“miške” yra žvilgsnis į pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją iš didelę šalies teritorijos dalį dengiančio archetipinio miško perspektyvos. Noriai, o kartais galbūt paviršutiniškai, romantizuojamas, miškas yra itin daugialypis tiek ekologiniu, tiek ir istoriniu požiūriu. Tad ir jo vaizdinys istorinėje (pa)sąmonėje slepia virtinę vizijų, kurių trys tapo šio kūrinio atspirties taškais. Visų pirma, M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, vaizduotėje įtvirtinusi Dzūkijos miško svajonę. Visai kitoks – pokario Dzūkijos miškas, kuriame žuvo tūkstančiai rezistencinių kovų dalyvių. Galiausiai – dabarties miškas, dėl kurio išlikimo ir bioįvairovės nerimauja ne tik ekologai, bet ir visuomeninės organizacijos bei bendruomenės. Ką liudija ši Lietuvos miško tapatybės transformacija nuo „gamtos namų“ iki (ne)saugomų teritorijų registro?
„miške“ yra oratorija aštuoniems balsams ir erdvinei elektronikai, skirta M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms.
„miške“ chronologiškai keliauja per kelis istorinius momentus, kurių vaizdinius manyje sužadino „miško“ sąvoka. Šie momentai – kartu ir universalūs, ir labai asmeniški. Tarp jų – M. K. Čiurlionio kūryba, tarsi mįslė XX a. pradžios Lietuvoje, pralenkusi savą laiką; taip pat mano močiutės pasakojimai apie jos šeimos likimą pokario Varėnos miškuose ir vėliau Sibire; dar – Pauliškių kaimo bendruomenės pastangos išsaugoti „nesaugotinu“ įvertintą mišką. Skaitydamas Čiurlionio laiškus žmonai Sofijai, pokario partizanų eilėraščius (tarp jų – ir į „liaudies kūrybą“ įtrauktos Salomėjos Nėries eilės), Lietuvos istorikų tyrimus apie moterų dalyvavimą rezistencinėse kovose, Jono Meko kronikas apie jo emigracijos pradžią, ir įrašydamas savo šeimos narių prisiminimus, supratau, kad liudiju lietuviškos tapatybės istoriją. „miške“, be jokių abejonių, yra mano lietuviškiausias kūrinys.
Kompozitorius Albertas Navickas
Mano tikslas – erdvės transformacijos: manipuliuodamas erdvine elektronika bei gyvai dainininkų atliekamu garsu, naudodamas tai kaip dramaturginį ar net psichodelinį įrankį, siekiu, kad visa tai priartintų klausytojus prie ritualinio, įtraukaus patyrimo.
Erdvinės elektronikos kūrėjas Edvinas Siliūnas
Albertas [Navickas] jau ne sykį yra įrodęs, kaip talentingai geba rašyti vokalui, o jo „miške“ virto kone vokaline simfonija, kurios gamtišką garsinę erdvę išplėtė Edvino Siliūno kurta elektronika. Sudėtinga, tiršta vokalinė faktūra, vietomis tarsi atklystanti iš sonoristinių fantazijų, išties apglėbia tarsi tikras lietuviškas miškas. Tai kūrinys, kuriame talentingai flirtuoja grožis ir šiuolaikybė, romantinė idėja ir struktūrinis mąstymas.
Rasa Murauskaitė-Juškienė, 7 meno dienos
Navicko „miške“ prisideda ne tik prie čiurlionianos, bet ir prie mūsų visų tapatybės. Oratorija transformuoja garsinę erdvę nuo romantinės (su užuominomis į Čiurlionio simfoninę poemą) iki šiuolaikinės, rituališkai į tai įauginant jautriausius žodžius, nuvilnijančius daugeliu balsų, kaip istorijos įbalsinimas ir kiekvienos patirties įprasminimas.
Aušra Strazdaitė-Ziberkienė, 7 meno dienos
Būnant Navicko ir Siliūno „miške“, tenka pereiti per visus tris <…> patyrimo būdus: suvokiant tekstą, klausant muzikos kūrinio, iš garsų dėliojant vaizdinius mintyse. Tuo ši oratorija ir įdomi, kad derina skirtingus suvokimo būdus, jais veda per apmąstymų įvairovę – nuo emociškai stiprios išgyvenimo simuliacijos iki tiesiog pasigrožėjimo girios paukščiais. <…> Ryškios atskiros dalys nepaprastai taikliai atliepia paties pasivaikščiojimo po mišką esmę: svarbiausia ne aprėpti visą beribį plotą, o pastebėti gražiausias perspektyvas.
Jurgis Kubilius, muzikosantena.lt
Garsinė sąveika tarp žmogaus balso ir miško garsų įrašų bei semantinė paralelė tarp žmogaus (kultūros) ir gamtos atveria kūrinio branduolį – pastangą įveikti žmogaus ir gamtos skirtį.
Miglė Markulytė, 7 meno dienos