lt
en

Glaistas

Garso patirtis Vilniaus gete

„Glaistas“ – tai garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją ir trūkinėjančius prisiminimų apie Holokaustą vingius. Kelionės garsinis žemėlapis sudarytas iš specialiai kiekvienai erdvei sukurtų muzikinių fragmentų, o judėjimo kryptį brėžia keturi Holokaustą išgyvenusių, po karo iš gimtosios Vilnos į Izraelį persikėlusių žmonių balsai, „Glaisto“ kūrėjų įrašyti pokalbiuose Tel Avive, Jeruzalėje ir Haifoje, 2019 metų gegužę.

Frida Sohat (g. 1929) kalėjo Vilniaus gete, Kloogos (Estija) ir Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovyklose. Į Izraelį persikėlė 1957-aisiais, nes norėjo susitikti su karą išgyvenusiu tėvu.

Joshua Zak (g. 1929) palikęs Vilnių apsigyveno Haifoje, tapo Izraelio technologijos instituto (Technion) fizikos profesoriumi. 1989 m. atrado Z(k) – Zako fazę, už tai 2014 m. apdovanotas prestižiniu Wignerio medaliu.

Sore Voloshin (1928–2020) vienintelė išgyveno iš daugiau kaip 50 asmenų giminės Vilniuje. Ji buvo Icchoko Rudaševskio, jaunojo Vilniaus geto dienoraščio autoriaus, nužudyto Paneriuose, pusseserė.

Baruch Shub (1924–2020) per karą buvo žydų pogrindinio judėjimo dalyvis. Persikėlęs į Izraelį, tapo skrydžių inžinieriumi. Iki pat gyvenimo pabaigos skaitė paskaitas apie antisemitizmą, buvo įvairių visuomeninių organizacijų narys.

Garso dokumentas, kaip atminties artefaktas, yra pagrindinė kūrinio ašis, aplink kurią driekiasi muzikinės buvusio Vilniaus geto gatvių, kiemų, koridorių, butų, salių, kitų erdvių interpretacijos. Jose girdimi interviu fragmentai praranda grynai žodinio pasakojimo funkciją – įrašuose užfiksuoti garsiniai įvykiai siūlo temas chorams ar elektroninėms kompozicijoms, individualūs pasakojimai įgauna arijų bruožų, balsai įsipina į garsovaizdžius ir tampa visavertėmis muzikinės išraiškos priemonėmis. Viską papildo gausiai naudojami binauraliniai įrašai, suteikiantys ausinėse skambantiems garsams realumo įspūdį.

Taip gimsta savita „Glaisto“ muzikinio pasakojimo estetika, dinamiškas šiandienos Gesamtkunstwerk, kuriame svarbus tampa ir žiūrovo kūnas, jo judėjimas erdvėje.

Kūrinyje balansuojama tarp persikėlimo „į tuos laikus“ ir grįžimo „į šiandieną“. Tyrinėdama tokio persikėlimo galimybių ribas, visų pirma – savo pačių galvose, kūrybinė grupė nesislepia nuo fakto, kad judama šiandienos Vilniumi – sparčiai besikeičiančiu, dažomu ir gražinamu, apsiklojusiu statybiniais tinkleliais, o kai kur dar laukiančiu šviežio glaisto sluoksnio.

Kūrėjai, lydintys žiūrovus kamerinėse grupėse, kviečia drauge pažvelgti į tai, kas slepiasi po glaistu ir apmąstyti svarbius klausimus: ar egzistuoja Holokausto suvokimo ribos? Kur baigiasi atmintis ir prasideda vaizduotė (jei ši takoskyra apskritai įmanoma)? Kokiomis formomis grįžta (ar galėtų grįžti) tai, kas karo metu buvo beveik visiškai sunaikinta?

2020 m. garsinio pasivaikščiojimo Vilniaus gete „Glaistas“ kūrybinė komanda apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią dramaturgiją.

Garso patirtis Vilniaus gete „Glaistas“ (fragmentas)

Nors „Glaistas“ jungia prarastą žydiškąjį Vilnių (per jo žmonių, architektūros ir kt. reminiscencijas) su šiandienine, kultūriniais ir barbariškais sluoksniais užglaistyta miesto versija, tačiau labai tikrai ir aiškiai byloja ne būtuoju laiku, bet apie dabartį – koks Vilnius yra šiandien, be tų balsų, kuriuos pasiglemžė Holokaustas.

Rima Jūraitė, menufaktura.lt

Geresnės dabartinės geto temos interpretacijos nesu patyrusi – nes tai, žinoma, totalus patyrimas. <…> Labai sudėtinga apeliuoti į jausmus, jais nemanipuliuojant – būtent tai ir pavyko šio kūrinio autoriams. <…> Nepraleiskite progos. Dėl „Glaisto“ verta specialiai atvažiuoti į Vilnių.

Lara Lampert, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė

Didžioji „Glaisto“ vertybė – tai, kad kūrėjai atsisako kurti skulptūrą. Jie veikiau duoda akmenį. <…> Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.

Dovilė Zavedskaitė, 7 meno dienos

Spektaklio siužetas lyg trūkinėjantis ryšys tarp pašnekovų prisiminimų ir istorijos, tarp kalbų ir besikeičiančių erdvių leidžia ne išgirsti ar sužinoti, o veikiau pajusti ar prisiminti kažkieno jau sapnuotą ir todėl išgyventą sapną.

Rimgailė Renevytė, 7 meno dienos

„Glaisto“ kūrėjai tiesiog aukoja save, kad nužudyti žmonės bent jau šiandien atrastų savo angelus globėjus. Tai yra gražiausia ir brangiausia „Glaisto“ patirtis. Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.

Daiva Šabasevičienė, Vilniaus galerija

Istorinė atmintis šioje kelionėje pasirodo ne kaip faktografijos refleksija, bet kaip aktualioje dabartyje tarpstanti, nenuspėjamos vaizduotės konstruojama, individualiai ir subjektyviai išgyvenama drama.

Ugnius Babinskas, mic.lt