Trijų institucijų-partnerių (Vilniaus miesto šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Operomanija“, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro) inicijuota taksofono operos „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (aut. Kamilė Gudmonaitė, Dominykas Digimas, Barbora Šulniūtė) premjera, įvykusi gruodžio 1, 2 ir 3 dienomis, sulaukė itin gausaus kritikų dėmesio. Per mažiau kaip mėnesį įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo publikuota kone dešimt recenzijų, apžvalgų, atsiliepimų apie kūrinį, jį pristačiusių ir įvertinusių skirtingais rakursais – dramaturgijos, režisūros, muzikos ir kt. Kviečiame susipažinti su recenzentų įspūdžiais ir vertinimais.
Teatrologė, teatro kritikė Ieva Tumanovičiūtė rašo: „Režisierė Kamilė Gudmonaitė suderino dokumentikai būdingą kasdienišką netobulumą su meno raiškos priemonių precizika ir virtuoziškumu. <…> „Dalykai…“ – vienas šviesiausių pastarųjų metų scenos meno kūrinių, parodančių ne tamsiąją, o gerąją žmogaus pusę, kuri atsiskleidžia susidūrus su praradimu. <…> Preciziškas, meno taisyklėms paklūstantis, harmoningas šio kūrinio pasaulis leidžia ne banaliai, bet jautriai suskambėti dokumentiniam turiniui, atsiverti jo tikrumui ir nuoširdumui. (Ieva Tumanovičiūtė, 7 meno dienos; „Jautrumas grožiui ir skausmui“)
Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė taip pat atkreipia dėmesį į jautrų kūrinio pasakojimo būdą: „Jaukią spektaklio ramybę pirmiausia kuria Digimo muzika – meditatyvi, švelni, glostanti, visos operos metu vedanti į atlikėjų išdainuojamą viltį: mums viskas gerai. Ji kuria reikalingą atsvarą spektaklyje skambantiems įrašams, kuriuose liūdni, nusivylę, pavargę ir įskaudinti žmonės pasakoja apie savo jausmus bei prisiminimus juos palikusiems mylimiesiems, mirusiems ar kitaip išėjusiems šeimos nariams. (Aušra Kaminskaitė, 15min.lt; „Iš naujo jautrūs, arba Į Eliziejų patenka tik nuogos sielos“)
Apie spektaklio nuoširdumą, jo emocinį poveikį recenzijoje rašo ir teatrologė Ramunė Balevičiūtė: „Gausios kūrybinės pajėgos sukūrė estetiškai švarų ir precizišką scenos kūrinį. <…> „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ paperka nuoširdumu. <…> Gali pasirodyti, kad scenų seka šiek tiek atsitiktinė, bet spektaklis ir nesiekia nuoseklaus pasakojimo, jis veikiau paklūsta emocijų ir atmosferų partitūrai.“ (Ramunė Balevičiūtė, Verslo žinios; „Ar girdi mane? Pasiilgau“)
Teatrologė, teatro ir operos kritikė Rima Jūraitė recenzijoje „Taksofono operos fantomas“ teigia: „Taksofonas operos autoriams tapo it kokia suflerio būdelė ar Charonas, išplukdantis žodžius per Stiksą, galbūt į Letą. <…> Savotišką keltininkų (tiek tarp Šiapus ir Anapus, tiek tarp kalbėjusiųjų į taksofono ragelį bei klausančiųjų teatro salėje) vaidmenį čia prisiėmė ir patys kūrėjai. Pirmiausia – taip veikia į publikos empatiją nukreipta ir visiškai ja besikliaujanti Kamilės Gudmonaitės dramaturgija ir režisūra. Tai – labai žiūroviško spektaklio strategija. <…> Kamilės Gudmonaitės režisūra, Dominyko Digimo muzika ir Barboros Šulniūtės scenovaizdis plėtoja sceninį pasakojimą kontrapunktu ir nuskaidrina garso įrašais atsklindančias taksofone įamžintų istorijų nuotrupas. (Rima Jūraitė, menufaktura.lt; „Taksofono operos fantomas“)
Žiūroviškumo aspektą kaip spektaklio raktažodį įvardijo ir rašytojas, apžvalgininkas Marijus Gailius: „Kai pavartojame klišę „žiūroviškas“, lengvai atsikratome atsakomybės įvertinti patį kūrinį – filmą, spektaklį. Epitetą „žiūroviškas“ režisierės, dramaturgės Kamilės Gudmonaitės naujausiam kūriniui „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ vis dėlto vartoju kaip svarbiausią, lemiamą jo savybę. Multimedijinio, postdraminio spektaklio-operos reikšmė priklauso tik nuo publikos, jos subjektyvios recepcijos. <…> Akivaizdu: spektaklis-opera pretenduoja atlikti terapinę funkciją visai publikai. <…> Šitas spektaklis neįmanomas be suvokėjo ašarų.“ (Marijus Gailius, Literatūra ir menas; „Eik į gyvenimą!“)
Tačiau „Literatūros ir meno“ kino ir teatro dienoraštininkė Jūratė Visockaitė apie taksofono operą buvo radikaliai kitos nuomonės: „Telefono būdelė (paimta iš tokių pat kaip lietuviai neiškalbingų japonų, pastatyta keliems mėnesiams prie teatro, o dabar įkelta į sceną), suprantu, yra tokio performanso vinis ir viltis. Deja, ji kreiva šleiva, kaip ir griozdiškas spektaklio pavadinimas. <…> Ak, režisiere ir teksto kūrėja Kamile Gudmonaite, reikėjo pasitikėti tikrais rašytojais, o ne šita lėkšta teleišklotine, nulėkštinusia ir muzikos tūrį.“ (Jūratė Visockaitė, Literatūra ir menas; Žiemos dienoraštis (I)).
Daug dėmesio muzikos poveikiui operoje savo bloknote skyrė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė: „Esu linkusi galvoti, kad geriausiai režisierės ketinimus šioje operoje išreiškia tikrai turtinga niuansų, subtiliai atliekama jauno kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika. <…> Bet man pasirodė, kad opera su visu orkestru, jautriu dirigentu Ričardu Šumila ir visais paslaptingais garsais, kaip tie japoniški būgneliai, deja, taip ir lieka orkestro duobėje, mes ją girdime ir išgyvename, o scenos gyvenimas vyksta taip, lyg muzikos negirdėtų, neieškotų su ja ryšio.“ (Audronė Girdzijauskaitė, Šiaurės Atėnai; „Iš bloknoto (43))
Naujausioje taksofono operos apžvalgoje teatro kritikė Dovilė Zavedskaitė pastebi: „Visa tai, kas šiame spektaklyje veikia žiūrovą vaizdiniu pavidalu, yra tyčinis didelis grožis, tarnaujantis kaip kontrastas tam klaustrofobiškam taksofono būdelės jausmui, į kurį patekę kalbėjo šio spektaklio tikrieji kūrėjai – žmonės iš gatvės.“ (Dovilė Zavedskaitė, menufaktura.lt, „Garsai ir Dalykai“)