Tie, kas dalyvavo „Glaiste“, tikriausiai įsiminė sceną Vilniaus geto teatre ir dialogą tarp J. Zako ir Barucho Shubo, jų aštrų disputą apie geto teatro veiklos prasmę, argumentus už ir prieš. Holokausto metais J. Zakas ypač palaikė geto teatro veiklą, kaip geto bendruomenės gyvybingumo šaltinį; jo tikėjimas ypatinga geto teatro verte iki šiol išliko nepajudinamas:
Sunku suprasti, kaip toks dalykas galėjo egzistuoti, kai aplinkui buvo tiek baimės. Juk žmonės bijojo rinktis didesnėmis grupėmis, nes galvodavo, kad juos apsups ir sunaikins. Todėl žmonės jautė baimę, tačiau tuo pat metu juos traukė idėja, kad teatre galima pamatyti kažką iš įprasto gyvenimo.
Susitikimas su J. Zaku Vilniaus teatre „Lėlė“ rengiamas neatsitiktinai – po beveik aštuonių dešimtmečių jis vėl įžengs į tą pačią salę, kurioje gyvavo Vilniaus geto teatras.
Joshua Zakas 1929 metais gimė Vilniuje ir su šeima gyveno Antakalnyje. Tėvai vertėsi prekyba sėklomis, turėjo parduotuvę Rūdninkų gatvėje – daug dirbo, kad išlaikytų aštuonių asmenų šeimą. 1941-aisiais visa šeima atsidūrė gete. Paauglys Joshua išliko iki pat geto likvidacijos 1943-iaisiais, po to buvo perkeltas į darbo stovyklą Estijoje, dar vėliau (1944–1945) – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Būdamas šešiolikmetis dalyvavo Štuthofo Mirties marše. Tik išlaisvintas, iš karto buvo pašauktas tarnauti Raudonojoje armijoje. 1948 m. grįžo į Vilnių ir tęsė mokslus; baigęs mokyklą sidabro medaliu, įstojo į fizikos specialybę Vilniaus universitete. Aktyviai užsiėmė sportine veikla, 1953 m. laimėjo Lietuvos baidarių čempionato tūkstančio metrų rungtį. 1955 m. apgynė fizikos magistrą ir tęsė studijas tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Po vadinamosios „Gomulkos reformos“, 1957 m. J. Zakas su dviem broliais emigravo į Izraelį. Apsigyveno Haifoje, tapo Izraelio technologijos instituto „Technionas“ fizikos profesoriumi. 1989 m. atrado Z(k) – Zako fazę; 2014-aisiais už šį atradimą jam paskirtas prestižinis apdovanojimas – Wignerio medalis. 2022-aisiais paskelbtas Izraelio premijos už fizikos ir chemijos tyrimus laureatu.
Į Vilnių atvyksiantį prof. Joshua Zaką lydės jo dukterėčia, architektė Tsila Zak, labai padėjusi „Glaisto“ kūrybinei komandai 2019 metais lankantis Izraelyje ir renkant medžiagą kūriniui. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Tsila dalyvauja Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimų projekte.
Joshua ir Tsila Lietuvoje praleis savaitę. Viešnagės programoje numatyta interviu žiniasklaidai ir susitikimas su žiūrovais, taip pat ir kitos veiklos – Vilniuje ir už jo ribų bus ieškomi Zakų šeimos pėdsakai.
Iš Joshua Zako ir jo dukterėčios Tsilos Zak sulaukėme nedidelių prašymų, kuriuos stengiamės įgyvendinti Vilniuje iki jiems atvykstant: paieškoti senų žemėlapių, padėsiančių rasti vietą Antakalnyje, kur stovėjo Zakų šeimos namas; suorganizuoti plaukimą baidarėmis Neries upe… Vilnius Zakų širdyse užima išskirtinę vietą. Tad ir per susitikimą „Lėlės“ teatre kalbėsimės apie Vilnių. Visokį: Joshua vaikystės ir jaunystės; užtemdytą karo baisumų; tą, kurį paliko emigruodamas į Izraelį; tą, į kurį kelis kartus grįžo po emigracijos; galiausiai – tą, kurį išvys atvykęs. Nors gręždamiesi į praeitį neišvengsime liūdnesnių ir sunkesnių temų, vis dėlto tai bus šviesus vakaras, kuriame svarbiausia – dabartis, sugrįžimo emociją fiksuojantis laikas. Visa „Glaisto“ kūrybinė grupė šio vakaro laukė nuo pat kūrinio premjeros,
– teigia vienas iš kūrinio autorių, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas.
Kartu su Rimantu susitikimą moderuos ir kitas „Glaisto“ bendraautoris, režisierius Mantas Jančiauskas. Tokiu būdu bus siekiama atkurti mizansceną, primenančią tuos susitikimus ir interviu, kai buvo renkama medžiaga „Glaistui“, kūrėjams viešint Izraelyje. Būtent Rimanto ir Manto – jaunuolių, klausinėjančių apie Vilniaus getą ir Holokaustą – balsai girdimi „Glaiste“.
Režisierius M. Jančiauskas prisimena:
Labiausiai iš kelionės po Izraelį atsimenu žodį „Vilna“ (jidiš kalboje taip vadinamas Vilnius). „Vilna“ vis išnirdavo labai netikėtuose kontekstuose. Keliaudami autobusu Izraelyje išgirdome keleivį, minintį „Vilna, Vilna“. Viename iš Tel Avivo naktinių klubų vyko vakarėlis, kuris vadinosi „Vilna“. Šis žodis nuolat skambėjo ir iš mūsų kalbintų litvakų lūpų – beveik visi Vilnių vadindavo vien „Vilna“. Man, gimusiam jau Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo keista girdėti kitokį Vilniaus pavadinimą. Bet „Vilna“ padėjo nusikelti į kitą laiką, į tarpukario Vilnių, kuris sykiu ir išnyko, ir vis dar labai gyvas kalbintų žmonių širdyse. Tikiuosi, kad atėjusieji į šį susitikimą pajus senosios Vilnos kontūrus.
Susitikimas, kuris yra ir Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis, vyks anglų kalba. Gyvai iš lietuvių į anglų ir iš anglų į lietuvių kalbą vers Judita Gliauberzonaitė. Žiūrovams taip pat bus suteikta galimybė užduoti klausimus vakaro herojams. Įėjimas į renginį laisvas. Daugiau informacijos čia.
Garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ (kurios herojus yra J. Zakas) pasivaikščiojimai vyks spalio 14–22 dienomis.