Spalio 19 ir 20 dienomis, muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“ (aut. Karolis Kaupinis, Birutė Kapustinskaitė, Arnas Mikalkėnas, Goda Palekaitė) prisistatė Lietuvos kultūros sezone Prancūzijoje – kūrinys buvo rodomas žymiajame Paryžiaus Théâtre de la Ville.
„Radvilos Dariaus, Vytauto“ kūrybinė grupė atsigręžia į neseną mūsų šalies istorijos tarpsnį, kai Nepriklausomybę išsikovojusios valstybės žiniasklaida tapo erdve nuomonių įvairovei, o ir tų nuomonių autoriai norėjo būti išgirsti – žinoma, geriausia per televiziją. Muzikiniuose paveikslėliuose iš Lietuvos televizijos archyvų nuskambantys praėjusio amžiaus 9 dešimtm. pabaigos ir 10 dešimtm. pradžios visuomenės rūpesčiai ir idėjos, nors prabėgo jau trisdešimt metų, paaiškėjo besą nedaug nutolę nuo to, kokiomis problemomis rūpinasi ir gyvena Lietuvos žmonės šiomis dienomis. „Radvila Darius, Vytauto“ – tai žvilgsnis į praėjusį Lietuvos gyvavimo etapą ir į to laikmečio žmogų, kartu leidžiantis pamatyti ir įvertinti, kokie esame šiandien.
Tai jau antras kartas, kai „Radvilą“ vežame į Prancūziją, ir abu kartus į galvą ateina prancūzų kino režisieriaus Jeano Renoiro ištarta frazė, kad norint kalbėti apie pasaulį, reikia kalbėti apie savo kaimą. „Radviloje“ tai ir darome – bandome užčiuopti esminius mūsų nedidelės visuomenės bruožus, išliekančius net bėgant laikui. Lietuvoje žiūrėdami šį kūrinį žmonės mato save veidrodyje. Paryžiuje žiūrėdami į praėjusio amžiaus pabaigos lietuvius, žmonės pamato pokarinę savo tėvų kartą ar savo dabartinę visuomenę užburtame problemų rate. Taip pavyksta susikalbėti pasakojant, regis, vien tik apie save. Tad Renoiras teisus. Bet didžiausias malonumas vis dėlto šį kūrinį rodyti ten, kur visi jo personažai ir gyvena – vėjuotoje lapkričio Lietuvoje,
– pasakoja kūrinio režisierius Karolis Kaupinis.
Netikėtas ir intriguojantis kūrinio pavadinimas „Radvila Darius, Vytauto“ iš tiesų yra vieno iš muzikinių paveikslėlių dalyvių vardas, kurio balsas skambėjo Lietuvos televizijos eteryje, transliavusiame nepriklausomos šalies nuomonių „polifoniją“.
Radvila yra didiko pavardė, o Radvila Darius Vytauto – sovietinė formuluotė su tėvavardžiu. Tai iš esmės rodo konfliktą tarp vienos ir kitos praeities. Kitas dalykas, kurį įžvelgėme jau paskui, yra tai, kad Radvila, Darius ir Vytautas – tai trys Lietuvos kultūrai svarbūs asmenys. O iš tikrųjų tai – tik paprasto konkretaus žmogaus iš konkrečios televizijos laidos vardas,
– pavadinimo kilmę aiškina režisierius K. Kaupinis.
Dar kartą žvilgterėti į laikmečio veidrodį ir patirti šiandienoje rezonuojančią praeitį muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“ šį lapkritį kviečia žiūrovus trijuose Lietuvos regionuose: lapkričio 12 d. kūrinys bus pristatytas Panevėžio muzikiniame teatre; lapkričio 13 d. lankysis Žemaitijoje – Plungės kultūros centre; lapkričio 29 d. – Kauno rajone, Lapių laisvalaikio salėje.