Spalio 26 d., Vilkaviškio kultūros centre žiūrovų lauks keturių instrumentalistų gyvai atliekamą muziką ir televizinius vaizdus iš Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpio jungiantis kūrinys „Radvila Darius, Vytauto“. Šaliai išsivadavus iš visuotinės cenzūros – žiniasklaidą, o ypač TV eterį užplūdo ilgus metus visuomenės kauptos ir nutylėtos problemos, nuoskaudos, idėjos ir komentarai bei nuomonės visomis įmanomomis temomis. Žiūrovai mielai naudojosi progomis pasisakyti eteryje, ir šie vaizdeliai – kartais nostalgiški, kartais komiški, sprendžiantys nacionalinio masto ar asmeninio mastelio problemas, neretai artimi ir šių dienų visuomenės rūpesčiams – tapo inspiracija kūriniui „Radvila Darius, Vytauto“.
„Sako, kūrėjas savo kūrinyje sprendžia vieną ir tą patį konfliktą: metai po metų, kūrinys po kūrinio, keičiasi personažai, temos, bet pamatinis konfliktinis klausimas lieka tas pats – gal tą patį daro ir tauta?“, – svarsto šio kūrinio dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. Jai antrina ir muzikinių paveikslėlių režisierius Karolis Kaupinis: „Analizuojant trisdešimties metų senumo archyvinę medžiagą, paaiškėja, kad laikas beveik nepaveikia temų, kuriomis kalbame. Daug šnekant žodžiai nebetenka prasmės. Galbūt muzika gali padėti suprasti arba bent pajusti jų reikšmę“.
Vilkaviškyje pristatomas „Radvila Darius, Vytauto“ – tai paskutinis šio kūrinio rodymas Lietuvoje iki jam išvykstant į lapkričio gastroles Strasbūre, Prancūzijoje. Beje, tai taip pat bus ir pirmosios šio kūrinio užsienio gastrolės.
O po pasaulį jau intensyviai pakeliavusi šiuolaikinė opera „Geros dienos!“, gruodžio 7 d. savo maršrutų geografiją Lietuvoje pratęs taip pat viešėdama Vilkaviškio kultūros centre. Šmaikšti, sąmojinga, daugiasluoksnė, tarytum mini šedevras – tokiais žodžiais, išvydę libreto autorės Vaivos Grainytės, kompozitorės Linos Lapelytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės darbą, šią operą nuolat palydi tiek užsienio, tiek Lietuvos žiūrovai ir meno kritikai.
Opera „Geros dienos!“ pristato skirtingus kasininkių likimus, kiekvienos jų savitą požiūrį į savo atliekamą darbą prekybos centre, kuris paprastai mums, pirkėjams, lieka nepažinus, nes slepiasi už standartinio aptarnavimo – dirbtinės šypsenos bei mechaniškai tariamų žodžių „Laba diena!“, „Ačiū!“, „Geros dienos!“. Kasininkės operoje atsiskleidžia kaip charakteringi, lengvai atpažįstami tipažai, tačiau kiekviena jų atveria ir savo, kaip personažo, autentišką biografiją. Jų biografijas-arijas palydi nepaliaujamai skenuojamų prekių pypsėjimo garsas, taip tarsi pabrėždamas veikėjų mintis ir kurdamas prekybos centrą primenančią atmosferą.
Tad opera „Geros dienos!“, norėdama pasidalyti sykiu rimtomis ir subtilaus humoro kupinomis dešimties prekybos centro kasininkių istorijomis, gruodį labai laukia savo pirmojo susitikimo su Vilkaviškio publika.