Kūrinio pagrindu tapo XX a. paskutiniojo dešimtmečio buitiniai vaizdo įrašai – nemontuoti, „žali“ šeimų archyvai, kuriuose užfiksuoti gyvenimiški epizodai – grojama įvairiais muzikos instrumentais, dainuojama, dalinamasi sveikinimais. Tai laikas, kai Lietuvos nepriklausomybės pradžia sutapo su pirmųjų plačiau prieinamų asmeninių vaizdo kamerų paplitimu. Šiandien šie buitiniai įrašai tampa proga pažvelgti į dabartinės nepriklausomos visuomenės ištakas.
Gyva muzika spektaklyje „žongliruoja“ Kristupas Gikas (fleita, patefonas), Arminas Bižys (saksofonas), Simonas Kaupinis (tūba), Paulius Vaškas (elektrinė gitara) ir Arnas Mikalkėnas (perkusija). Muzika šiame kūrinyje tampa pagrindiniu interpretacijos įrankiu. Pasak K. Kaupinio, ji atliepia vaizduojamąjį laiką – yra viltinga, šviesi, dažnai vaikiška. Muzikinė improvizacija ne tik papildo vaizdo įrašus, bet ir akompanuoja vaizdams tarsi nebyliojo kino įgarsinimas, taip kurdama šiandienos emocinį santykį su praeities vaizdais. Tai jautri, autentiška kelionė į praeitį, kurioje susipina ironija ir humoras, o pagrindinėmis temomis tampa kolektyvinė atmintis, laikas ir bendros kelių kartų patirtys.
„Dainų šventė“ lietuviams reiškia susitelkimą, pamiršus nesutarimus
Režisierius K. Kaupinis sako, kad yra svarbu nuolat gilintis, matuotis su praeitimi tam, kad suprastum, kur esi šiandien.
Kai buvau jaunesnis, laiko bėgimas man tiek nerūpėjo. Įdomiau buvo gera istorija, absurdo gausa. Man visada patinka aštrūs gyvenimo konstrastai, juos pastebėt. Kai du dalykai vyksta paraleliai ir tarsi neigia vienas kitą, bet egzistuoja šalia ir tuo pačiu metu. Kas tragiška ir kas komedija. Bet laikui bėgant, jo bėgimą vis labiau jauti, ir man norisi gręžtis į praeitį, nes tik žiūrėdamas į ją gebu aiškiai atskirti, kas dabar svarbu, kas nereikšminga. Kas liks, o kas išnyks,
– sako K. Kaupinis.
Šimtuose valandų įrašų režisierius ieškojo bendro vardiklio. Ir atrado, kad tai – išskirtinės progos, šventės:
Nebūtinai šventės tikrąja šio žodžio prasme, bet tai, kas pakelia ūpą. Tarkim, pirma kelionė užsienin. Buvo įdomu, kad tie ceremonialai kartojasi skirtingų šeimų namuose. Visi turi užfiksuotas vaiko krikštynas, tėvų, senelių laidotuves, vasaros atostogas miške prie ežero ar darbus prie naujai statomo namo ar kolektyviniame sode. Kadrus dažnai lydi muzika ar daina. Tada žmonės dainavo daugiau. Dėl to ir „Dainų šventė“. Ir žinoma dar todėl, kad „Dainų šventė“ lietuviams reiškia susitelkimą, pamiršus dėl ko nesutaria. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai visi pajunta didelę vienybę. Pamato tautą fiziškai. Todėl „Dainų šventė“ kūrinyje – tiek kasdiena, tiek ypatinga, laikui atspari tradicija. Pabaigoje jos susijungia,
– įžvalgomis dalinasi K. Kaupinis.
Tarp „bajerio“ ir mirties nuojautos
Aš netiesiogine prasme esu vienas iš tų filmuotoje medžiagoje užfiksuotų vaikų, laikiau tuos pačius daiktus, žiūrėjau tuo pačiu žvilgsniu. Ir mano tėvai toje medžiagoje dar jauni. Tokio amžiaus, kaip aš dabar, jau turintis savo vaikų. Žiūrint į tą medžiagą, tarsi užsidaro laiko ratas,
– pastebi K. Kaupinis.
Režisieriui svarbus atlaidumas praeičiai – neidealizuoti jos, bet ir nesmerkti.
Laviravome tarp „bajerio“ ir mirties nuojautos. Tarp liūdesio, kad viskas praeina, ir tarp šviesos, kad niekaip neįmanoma ištrinti atsiminimo. Tarp šitų dviejų nuotaikų laikyti vidurį ir buvo pagrindinė užduotis. Ir nenuslysti per daug nei į vieną pusę,
– sako K. Kaupinis.
Režisierius pastebi, kad jo karta, save laikiusi individualistais, vengusi kolektyvinių patirčių ir į jas žiūrėjusi skeptiškai, šiandien „Dainų šventėje“ braukia ašarą. Neretai žmonės filmuotuose kadruose atpažįsta save, artimuosius. Ir toje, regis, atsitiktinėje vaizdų sekoje jie atranda pasakojimą ir ryšį su kitais.
Kūrinys juos paskatina ne tik praėjusį laiką prisiminti, bet gal net ir dabartį daugiau fiksuoti. Nes dabartiniame laike daugiau efemeriškumo. Daug „reels’ų“ neišliks. Ir „storių“. Į išlikimą reikia įdėti pastangą. Nebūtinai vaizdu – galima dienoraštį rašyti. Užaugusiam žmogui ilgainiui tampa svarbu, kur jo šaknis. Iš pradžių veržiasi į priekį, o tada vis dažniau ima grįžti į vaikystę,
– samprotauja K. Kaupinis.
Gyvas susitikimas – būtinas dėmuo gyvenimo pilnatvei
Projektą „Dainų šventė“ inicijavo „Operomanija“ – prodiuserinė kompanija, plėtojanti ir kurianti šiuolaikines operas, naująjį muzikos teatrą. Prodiuserė Ana Ablamonova sako, kad su Karoliu Kaupiniu visuomet įdomu dirbti dėl jo gebėjimo įvairiapusiškai pažvelgti į nagrinėjamas temas, gilaus istorijos, kultūros kontekstų išmanymo ir tik jam būdingo humoro bei švelnios ironijos, kurie, regis, persmelkia visą jo kūrybą. Pasak jos, būtent per šią ironijos prizmę atsiveria galimybė kalbėti apie labai sudėtingus, kartais skaudžius dalykus. Ironija gelbėja ir kūrybiniame procese, ir suteikia pačiai kūrybai savito charakterio.
Pamenu, 2025 metų vasarą atėjau į vieną pirmųjų „Dainų šventės“ repeticijų, kurioje jau buvo jungiama kūrinio vaizdinė ir muzikinė medžiaga. Mane užplūdo nepaprastai stiprus jausmas, net iki graudulio. Kažkoks sunkiai nusakomas nostalgijos, negrįžtamai praėjusio laiko ilgesio ir kartu labai aiškaus mūsų visų laikinumo suvokimo mišinys. Tarsi vartytume seną šeimos nuotraukų albumą, kuriame užfiksuotas ne tik asmeninis, bet ir visos visuomenės gyvenimas – pasaulis, kurio jau nebėra. Tą įspūdį dar labiau sustiprino tuo metu visuomenėje vis ryškiau juntamas nerimas ir kone apokaliptinės nuotaikos. Atrodė, kad Karolis ir vėl savo kūryba tarsi koks orakulas nujaučia tai, kas dar tik ateis. Ir nuo šios minties pasidarė net baugu. Tas praeities ilgesio, dabarties trapumo ir neaiškios ateities pojūtis man buvo vienas stipriausių pirmojo susitikimo su būsimu kūriniu išgyvenimų,
– įspūdžiais dalinasi A. Ablamonova.
„Operomanija“ su festivaliu „bʼART“ bendradarbiauja jau ne pirmą kartą.
Per šiuos metus čia esame pristatę įvairių kūrinių ir koncertinių programų, o kiekvieną kartą išsivežame pačius geriausius įspūdžius. Tokie santykiai kultūros lauke yra be galo vertingi. Kai užsimezga nuoširdus, abipusiu pasitikėjimu grįstas ryšys, norisi jį saugoti ir toliau auginti. Be galo vertiname Vilkaviškio kultūros centrą ir „bʼART“ – jo kruopščiai ir jautriai formuojamą programą, dėmesį menininkams, rūpestį ir tą ypatingą jausmą, kad čia esi laukiamas. Ne tik organizatorių, bet ir žiūrovų,
– sako A. Ablamonova.
Po „Dainų šventės“ perklausos žiūrovų laukia susitikimas ir pokalbis su režisieriumi K. Kaupiniu.
Gyvas susitikimas dabar yra tai, ko labiausiai trūksta visiems. Gyvas pokalbis. Jisai kitoks, nei mesendžeryje. Jame klausomasi, jis be išrišimo nenutrūksta. Ir vienas į kitą jame reaguojam nuosaikiau. Jame patiriame bendrystę. Po tokio susitikimo jauti, kad iš tiesų buvai su žmonėmis. Atsimeni, ką jie tau sakė. Būtent tai užfiksuota ir „Dainų šventės“ medžiagoje. Žmonės susirenka, sėdi kartu. Kai buvau vaikas, atrodė – kam? Dabar labai aiškiai suprantu. Tai būtinas dėmuo gyvenimo pilnatvei,
– sako režisierius.
Tekstą parengė Ada Paukštytė