Honey, Moon!

Opera-meno instaliacija

„Honey, Moon!“ yra operos ir gyvųjų skulptūrų instaliacijos hibridas, sukurtas iš garsų ir žmonių kūnų. Instrumentalistai, vokalistai ir kultūristai – viskas juda skirtingu masteliu – nuo mikro iki kosmo. Tuomet žmogus ir planeta, gyvasis ir negyvasis pasauliai susipina tarpusavyje. Mikro masteliu kultūristų raumenų susitraukimus fiksuoja specialūs elektrodai. Tuo tarpu atlikėjai sukasi ant judančių platformų, kuomet žiūrovai vaikšto aplink, patirdami autentišką garsų ir vaizdinių įspūdį.

Kamerinis ansamblis, aplinkos įrašų koliažai, modulinis sintezatorius, vokalinis ansamblis ir skaitovai yra tarsi garsinės planetos, kurios egzistuoja kartu ir atskirai. Kiekvienas garso šaltinis sukuria savotiškai trapų muzikinės tekstūros sluoksnį, jie persipina tarpusavyje ir susijungia bendrame mirgančiame muzikiniame audinyje.

Kultūristų kūnai yra beveik nuogi, o besisukančios platformos su muzikantais tik pridengtos audiniu, kuriame atspausti įsivaizduojami planetų paviršiai. Atlikėjų ir instrumentų kūnų paviršiai tampa kosminiais kraštovaizdžiais ir vestuvinėmis suknelėmis tuo pat metu. Jie sukasi garsovaizdžių orbitomis, į kurias bet kada gali įsitraukti klausytojai. Tarpplanetinis maršrutas yra atviras. Honey, the Moon, honeymoon… Honey, Moon!

Kas nutiks operos žanrui, kai jį katapultuosime į kosmosą ar mėnulį? Prieš atsakydami pirmiausia turime įsteigti neologizmą, sujungiantį terminus „tarprūšinis“ ir „tarpplanetinis“. Ši opera inscenizuoja tokį naujadarą.

Režisierius ir instaliacijos autorius Julijonas Urbonas

Tai šiuolaikinė, mistinė, dramaturginė kelionė, alegorija apie kitos savo pusės paieškas ir savęs atradimą bet kuria įmanoma forma – meile, savęs priėmimu, iliuminacija – mėnulyje. „Medaus mėnuo“ – tarsi nuolatinė kelionė, tranzavimas apsivilkus vestuvinę suknelę ir įlipant į skirtingų patirčių mašinas.

Libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė

Operos partitūrą sudaro elektroakustinė ir gyvai atliekama muzika. Kamerinis ansamblis, aplinkos įrašų koliažai, modulinis sintezatorius, vokalinis ansamblis ir skaitovai yra tarsi moduliai, garsinės planetos, kurios egzistuoja kartu ir atskirai. Kiekvienas garso šaltinis sukuria savotiškai trapų muzikinės tekstūros sluoksnį, jie persipina tarpusavyje ir susijungia bendrame mirgančiame kintančio repetityvumo muzikiniame audinyje.

Kompozitorė Gailė Griciūtė

SIUŽETAS

I scena
Kartą žmogiškoji Būtybė, kuri niekados neidavo iš savo kambario, susapnuoja sidabro celę ir palieka tėvų namus.

II scena
Ji iškeliauja į megapolį, kuriame susitinka poezijos monstrą, kuris minta kitų krauju. Jiedu pabendrauja ir išsiskiria.

III scena
Būtybė apsilanko šiuolaikinio meno centre, kuriame ji susiduria su daugybe šiuolaikinių meno kūrinių pavadinimų (būtent – pavadinimų).

IV scena
Būtybė įeina į bažnyčią ir svarsto apie pragaro lokaciją.

V scena
Erotikos dieną Būtybė užsuka į vyrų tualetą, kur ją ištinka…

VI scena
Svarstydama egzistencialistinius klausimus Būtybė pamato mėnesienos šviesą, nors Egipte tamsa nusileido ant piramidžių.

VII scena
Būtybė praneša jai paskambinusiai mamai, kad tuokiasi su … mėnuliu.

.