„Blogi orai“ – tai performatyvus garso meno įvykis; jo centre – barokinio teatro triukšmų mašinos, kuriomis kūrinio idėjos autorius Arturas Bumšteinas domisi jau nuo 2012 metų. Pirmąkart su triukšmų instrumentų garsais menininkas dirbo projekte „Epiloghi. Six Ways of Saying Zangtumbtumb“ (2013, Deutschlandradio Kultur). „Blogų orų“ projektui kartu su teatro scenografijos meistru jis atkūrė vėjo, lietaus, jūros ir griaustinio garsus imituojančias mašinas, identiškas toms, kurių kanonas nusistovėjo XVII amžiaus Europos teatruose.
Baroko epochoje triukšmų mašinos buvo tik maža viso teatrinio iliuziono dalis – nepastebima žiūrovo akiai, užėmusi pozicijas teatro kulisuose. Kūrinyje „Blogi orai“ triukšmų mašinos yra konceptualaus „klimato“ generatoriai. Tačiau, kaip ir bet koks kitas žmogaus sukonstruotas mechanizmas, vėjo mašina nėra autonomiškai veikiantis amžinasis variklis, jo stichiškumas yra veikiamas žmogaus (arba arklio) raumenų įtampos bei jo kūrybinių intencijų.
„Bloguose oruose“ atlikėjų ansamblis vietoj muzikinių natų ar choreografinių instrukcijų naudoja įvairių epochų meteorologinius žemėlapius ir jų dekontekstualizuotus fragmentus, kurie organizuoja kūrinio dinamiką ir metaforiškai „įsuka“ natūralių gamtos reiškinių ratą. Performansų meno kūrėjas Ivanas Chengas specialiai „Blogiems orams“ parašė performatyvų tekstą, pasakojantį istoriją apie arklį vardu Šešėlis – performansą lydinčios istorijos protagonistą.
Kiekviena „Blogų orų“ versija visada truputį kitokia, ji priklauso nuo salės specifikos ir bendro renginio konteksto. O ką galėtume pasakyti apie dainuojantį balsą…? Arija skrajoja garsinėje erdvėje, ieškodama kūno, į kurį galėtų įsikūnyti.
2019 m. kūrinio autorius Arturas Bumšteinas apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru (specialusis „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimas) už novatoriškus ir originalius žingsnius teatre (garsinių eksperimentų integraciją į naujas teatro formas – performansuose „Blogi orai“ ir „Olympian Machine“).
Atlikėjai nekuria garso efektų per se. Tai, ką šiame kūrinyje jie daro, yra panašiau į patyrusius džiazo muzikantus, improvizuojančius jiems gerai žinomo standarto tema.
John Doran, The Quietus, apie „Bad Weather“ premjerą „Unsound“ festivalyje
Kone archajiškai performatyvios operos scenoje atsiduria gamtos stichijų garsus imituojančios mašinos. Tuo tarpu XVI–XVII amžiuje operos mašinistai jas kruopščiai slėpė užkulisiuose, kad žiūrovą įtrauktų į anuomet, tikėta, bemaž stebuklingu būdu atkuriamą autentišką spektaklio veiksmo vietą ir atmosferą. „Blogi orai“ nepaprastai intriguoja atradimu, kad performansas gali būti ir yra tai, kas baroko epochoje buvo nefasadinė spektaklio pusė – operos „virtuvė“. Kai sunkaus fizinio darbo reikalaujančias mašinas scenoje valdo keturi atlikėjai, tiesiai prieš žiūrovo akis iškyla garsovaizdžiai – jie tokie tikri, jog regisi beveik apčiuopiami ir netgi įkvepiami su akmens, smėlio ir medžio dulkėmis. „Blogi orai“ ne tik apnuogina teatro mechanizmą, sukuria buvimo ten (t. y. už scenos), kur žiūrovui tarsi nepriklauso būti, įspūdį bei leidžia tyrinėti teatro materiją, bet ir įtraukia į tikrą pojūčių teatrą: kitaip nei baroko žmogų – čia atvirai eksploatuojamas mechanizmas žiūrovą tik dar labiau įsuka į gaivališkas stichijas.
Rima Jūraitė, Krantai
Šis kūrinys, saugioje aplinkoje imituojantis neramios, gal net grėsmingos gamtos garsus, kaskart yra akivaizdžiai kitoks, nors ir turi labai aiškią centrinę ašį – triukšmo mašinas. Jis kviečia atvirai tyrinėti, stebėti ir – svarbiausia – klausytis aplinkos, kvestionuoti garso šaltinius ir įvertinti mechaninius būdus vaizduotei žadinti. <…> Dalyvavimas šiame garso performanse kelia asociacijas su Pauline Oliveros deep listening – atidaus, giluminio klausymosi ir garsinių meditacijų praktikomis, skatinančiomis būti čia ir dabar, ugdyti atidumą.
Akvilė Zarankaitė, Literatūra ir menas
Atkreipkime dėmesį, kad pjesė sukurta pagal partitūrą, kuriai panaudoti meteorologiniai žemėlapiai. Kalbant konceptualiai, taip tarsi atsigręžiama į senąjį artes liberales – laisvųjų menų – kanoną, kuriuo vadovaujantis muzika suprantama kaip harmonijos menas, artimas mokslui. Baroko mašinos ir kompozicijos metodas tarsi įspaudžia šį estetikos teorijos pėdsaką šiuolaikinių menininkų kuriamame vaizdinyje. Tiesa, klausantis pjesės garso įrašo arba stebint jos atlikimą, kone visa kas mumyse sufleruoja, kad tokiõs praktikos kilmės, ko gero, galima ieškoti ir kitur: tą liudija triukšmų ir braškesių sutrikdytos mūsų juslės, stilizacijos ženklus atpažįstanti estetinė pajauta, intuityvi vietų auros pagava, imlumas įrašui, įrašo poveikiui materijai. Ir vis dėlto netgi formaliai šį žanrą galėtume laikyti mechaninių mašinų teatru – egzotiškosios baroko epochos meno atmainos tiesioginiu įpėdiniu šiandieninėje studijoje, teatre, galerijoje. Tikriausiai čia ir slypi šios pjesės meninė intriga.
Tautvydas Bajarkevičius, Šiaurės Atėnai