Monospektaklio-operos „Izadora“ veiksmas rutuliojasi psichiatrijos klinikos izoliatoriuje, į kurį neseniai papuolė jauna moteris, samprotaujanti apie neapykantą baletui ir meilę kabrioletams. Gana greitai išaiškėja viena svarbi aplinkybė: į jos rankas dar paauglystėje patekusi Isadoros Duncan knyga „Mano gyvenimas“ yra jos gyvenimo knyga, kuria ji beatodairiškai vadovaujasi. Moteriai pasakojant savo istoriją, pamažu išryškėja, kaip savosios tapatybės netektis ir iškreiptos sąmonės diktatas ją pastūmėjo padaryti baisų nusikaltimą.
Pirmą kartą bendram kūriniui susibūrusią kūrybinę grupę įkvėpė modernaus šokio pradininkės Isadoros Duncan gyvenimas. Tačiau spektaklyje pasakojama toli gražu ne legendinės šokėjos, o ja fanatiškai susižavėjusios ir galų gale su ja susitapatinusios moters istorija, kurią perteikia Agnės Sabulytės kuriamas personažas.
Visą valandą būti matomai, tačiau nieko nematyti, visą valandą vesti veiksmą, neturint už ko pasislėpti, tarsi būti nuogai prieš pilną salę apsirengusiųjų, nėra taip paprasta, tačiau A. Sabulytė puikiai susitvarkė su šia užduotimi bei nuoširdžiai ir betarpiškai perteikė psichiatrinėje ligoninėje uždarytos moters pamišimą.
Goda Rupeikaitė, Alfa.lt
„Izadora“ radikaliai ir beatodairiškai kvestionuoja operos apibrėžimą, pavojingai priartėdama prie žanro perversijų ir atsidurdama pačiuose jo paribiuose (dvejonę dėl žanro jaučia ir pati kūrybinė grupė, „Izadorą“ apibūdindama sunkiasvore antraše „monospektaklis-opera“).
Asta Pakarklytė, metraštis „Lietuvos teatras“
Visas kūrinys, įvardintas kaip monospektaklis-opera, atrodo lyg žaidimas įvairiais teatriniais ir muzikiniais elementais, kuriuos ant vieno siūlo sėkmingai suvėrė Agnius Jankevičius, sąmoningai ar ne pasilikęs antrame plane. O pirmajame, žinoma, Agnė Sabulytė – sukūrusi pamišėlės vaidmenį, ne be trūkumų, tačiau svarų.
Sigita Ivaškaitė, Kulturpolis.lt