lt
en

truetruestory

Kamerinė opera moteriai, vyrui, akordeonui, gitarai ir elektronikai

„truetruestory“ atsirado kartu dirbant trims menininkams: kompozitoriui Albertui Navickui, režisierei Loretai Vaskovai ir scenografei Simonai Biekšaitei. Šį kūrinį išprovokavo J. L. Borgeso frazė, jog „sugalvota moralė yra beprasmiškas dalykas“, o atspirtimi tapo rašytojo novelė „Emma Zunz“ bei Valerie Solanas asmenybė, kuri 1968 m. pasikėsino ir sužalojo Andy Warhol‘ą.

Šios mintys tapo įkvėpimu istorijai: mergina, kurios tėvas buvo neteisėtai apkaltintas finansiniais nusikaltimais, sužino apie jo mirtį. Kaip ji elgsis, ką pasirinks, juolab pažinodama fatališkų įvykių kaltininką? Prieš susitikdama su juo, mergina pati sukuria dviprasmiškas aplinkybes ir į jas įtraukia atsitiktinį žmogų. Ar ji sugebės sulaužyti moralės normas?

„truetruestory“ pasakoja istoriją apie tiesos atspindžius pagrindinės veikėjos vaizduotėje – kokiu būdu jie pinasi tarp realybės ir fantazijos. Šią dilemą taikliai atskleidžia kinų filosofo pasisakymas, kuris sapnavo, jog jis yra drugelis, o prabudęs ryte, jis jau nežinojo, ar jis yra žmogus, kuris sapnavo, jog jis yra drugelis, ar jis ir yra drugelis, kuris sapnuoja, jog yra žmogus.

Scenoje „truetruestory“ yra istorija moteriai bei tris vaidmenis atliekančiam vyrui, veikiantiems gitaros, akordeono ir gyvosios elektronikos fone. Aukštais dažniais spengiančios tylos momentus, sustabdančius veiksmą kritinėse situacijose, čia keičia minimalistinių ritmų repeticijos, įkvėptos elektroninės muzikos loop‘ų. Šiose pulsuojančiose ritminėse struktūrose įkomponuotas dainavimas retai kada peržengia mezzo-piano slenkstį ir kurdamas intymaus kalbėjimo įspūdį kviečia žiūrovą įsitraukti į šališko įvykių liudininko vaidmenį.