Kompozitoriaus Arturo Bumšteino (g. 1982) garso vaidinimas „Audiokaukas“ inspiruotas 1990-aisiais Lietuvos televizijos transliuotų fantastinio kino laidų „Videokaukas“ ir „Eridano“ leidyklos publikuotų „Mokslinės fantastikos aukso fondo“ knygų.
Garso vaidinimo autorius skyrė kelerius metus minėtų knygų skaitymui ir „Videokauko“ laidoje transliuotų filmų peržiūroms. Iš daugiau nei šimto knygų bei filmų kūrėjas pasisėmė inspiracijų siužetui.
„Audiokauko“ scenarijus – savotiškas fantastinės literatūros koncentratas, pateikiamas koliažo principu sukomponuotos istorijos pavidalu. Ši istorija – tai jauno talentingo kulinaro Deniso kelių dienų ir naktų gyvenimo epizodas. Iš pradžių fragmentiškai papasakojama herojaus kasdienybė, jo ekstravertiškas, hedonistiškas charakteris (Denisas = gr. Dionizos). Pasakojimo lūžis įvyksta tuomet, kai Denisas, ruošdamas vieną iš savo patiekalų, apsinuodija bobausiais (lot. Gyromitra Esculenta) – toliau istorijoje apsinuodijimo padariniai pasireiškia ne iš karto. Pamažu jie atskleidžiami garso vaidinimo klausytojams.
Denisas, skaitydamas mokslinės fantastikos literatūrą, nejučia persikelia į tekste įkūnytą pasaulį ir patiria jame aprašomus nuotykius. Iš stipriausios haliucinogeninės kelionės vaikinas grįžta pažadintas skambučio: radijo laidos vedėja Denisą pakviečia apsilankyti pokalbių laidoje. Herojus sutinka ir nusineša į tiesioginę laidos transliaciją iš šimto mokslinės fantastikos knygų fragmentų suklijuotą koliažą, kurį pristato kaip savo pastaruoju metu rašomą eksperimentinės kulinarijos veikalą. Radijo eteryje Denisas skaito savo „knygos“ fragmentus ir vėl persikelia į haliucinacijų pasaulį, tik šįkart – kartu su visais radijo laidos klausytojais. Šie „persikėlimai į fantastikos pasaulį“ – tai kompozitoriaus A. Bumšteino iš mažų teksto fragmentų supinti įvairiausių būtybių aprašymai, bei tų būtybių sąveikos su pagrindiniu veikėju. Deniso kulinarinio veikalo tekste lengvai paliečiama vartotojiškumo bei agresyvaus išnaudojimo, nukreipto prieš kitokią gyvybės formą, tematika.
Dar vienas „Audiokauko“ veikėjas – Deniso antagonistas, kompozitorius Apolonijus Polonskis, kurio balsas, sklindantis iš radijo imtuvo, lydi protagonistą viso vaidinimo metu. Polonskis – fizinio kūno neturinti, garsinėje plotmėje tarpstanti akusmatinė būtybė; jos balso pasirodymą nuolat lydi tariamai Polonskio sukurta kamerinė muzika (A. Bumšteino sukomponuota pagal garsų aprašymus iš fantastinių knygų). Nors spektaklis susideda iš dviejų haliucinacinių „kelionių“, kurių viena yra vegetarinė, o kita – mėsėdinio pobūdžio, vaidinimas neturi jokių vegetarinių-didaktinių tikslų. Tai greičiau yra bandymas pirmą kartą muzikos-meno istorijoje audiatyviai susipažinti su egzo-kulinarijos tema.
Žmogus ir prasmė, fantastika ir paprastumas, kičas ir didybė – dualumai, prie kurių dar grįšime, tačiau „Audiokaukas“ išaugina įvairovę, kuri galima tik nebijant žengti į netvarką už atomizuotos visuomenės.
Edvardas Šumila
„Audiokauko“ klausymas buvo maloni patirtis: patogiai įsitaisius sėdmaišyje, tamsioje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, visiškai paskendus garsuose klausytis siurrealaus, fantasmagorinio pasakojimo – tikras atotrūkis nuo kasdienybės, puota vaizduotei.
Paulina Nalivaikaitė, 7 meno dienos
Suredukuodamas spektaklį iki garsinio patyrimo tamsoje <…> vaidinimo autorius visiškai realizavo R. Wagnerio totalaus kūrinio kontroliavimo idėją, tapusią siekiu daugeliui XX ir XXI a. kompozitorių.
Beata Baublinskienė, lrytas.lt